Gerai žinoma, kad Anscombe teigia, jog „aš“ į nieką nenurodo, kadangi kitu atveju neišvengiamai pasirodytų „dekartiškas ego“. Anscombe mano, kad savimonės forma, išreikšta kaip „aš“, yra „besubjektė“: tai yra sąmonė, kuri neįtraukia savęs kaip objekto (arba Ego). Sartre’o sąmonės teorija mums siūlo neįtikėtinai panašią schemą; Anscombe ir Sartre’o teorijos patikslina viena kitą. Sartreʼas panašiai neigia Ego sąmonėje, vietoj to teigdamas, kad Ego yra transcendentinis objektas, konstruojamas pasitelkiant refleksiją. Tiek Anscombe, tiek ir Sartre’as laikosi nuostatos, kad pamatinė savivokos forma yra ikirefleksyvi. Aš teigiu, kad, laikantis Anscombe pozicijos, iškyla dvi problemos: 1) kaip nereferencinis „aš“ gali išreikšti subjektiškumą; bei 2) kaip savimonė gali būti susijusi su kūnišku subjektu. Teigiu, kad Sartre’o 1) „pamatinė savastis“ bei 2) „gyvenamasis kūnas“ atveria fenomenologinę prieigą, galinčią padėti išspręsti problemas, su kuriomis susiduria Anscombe teorija.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.