Slavistica Vilnensis ISSN 2351-6895 eISSN 2424-6115
2023, vol. 68(1), pp. 73–86 DOI: https://doi.org/10.15388/SlavViln.2023.68(1).96

Pietų aukštaičių šnektose vartojamų slavizmų vertinimo atspalviai

Vilija Ragaišienė
Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, Lietuva
El. paštas: vilija.ragaisiene@lki.lt
ORCID iD: https://orcid.org/0000-0002-5026-4667

Santrauka. Straipsnyje aptariami pietų aukštaičių šnektose vartojamų skolinių (daiktavardžių ir būd­vardžių) iš slavų kalbų konotacija, vartojimo kontekstas ir polinkiai. Atliktas tyrimas atskleidė skolinių pastoviosios ir kontekstinės konotacijos skirtumus. Pastovioji konotacija dažniausiai būdinga skoliniams, pavadinantiems asmenis pagal charakterio ypatybes, įpročius ir polinkius, įvardijantiems žmogaus ir kitų gyvų būtybių elgesio ir charakterio ypatybes, rečiau – fizines ypatybes. Slavizmai kontekstinę konotaciją įgauna kontekstuose (žodžių junginiuose ir sakiniuose), kuriuose tam tikru aspektu vertinamos aptariamo objekto (žmogaus ar kitos gyvos būtybės) fizinės ypatybės ir išvaizda. Pastoviosios konotacijos skolinių teigiamas ar neigiamas vertinimo atspalvis gali būti fiksuojamas ne tik atskirame žodyje, bet ir platesniame vartosenos kontekste. Pietų aukštaičių šnektose skoliniams dažniausiai būdinga neigiama konotacija. Aptariamo objekto vertinimo spektras yra gana platus: nuo pašmaikštavimo iki pašiepimo ar net patyčių. Atliktas tyrimas rodo, kad skoliniai tam tikruose kontekstuose vartojami kaip turintys didesnę emocinę raišką nei bendrinės kalbos žodžiai. Neretai skoliniai implikuoja ne tiek aptariamo objekto, įvardijamo dalyko vertinimą, kiek didelį (ar didesnį) jo kiekį, intensyvumą ar kt.

Reikšminiai žodžiai: skolinys, slavizmas, konotacija, šnekta, pietų aukštaičiai.

Shades of the Assessment of Slavic Loanwords in Southern Aukštaitian Subdialects

Summary. The article discusses the connotation, context of usage and tendencies of loanwords (nouns and adjectives) from Slavic languages used in the subdialects of the Southern Aukštaitians. The research conducted revealed that the constant connotation is usually characteristic of loanwords that name persons and other living beings by their character traits, habits and inclinations, less often by their physical characteristics. Loanwords acquire a contextual connotation in contexts (combinations of words and sentences) in which the physical characteristics and appearance of the object under discussion (a person or other living being) are assessed from a certain aspect. The positive or negative shade of the assessment of loanwords with constant connotation can be used not only in a word taken separately but also in a wider context of usage. Loanwords of Southern Aukštaitian subdialects usually have a negative connotation. The spectrum of the assessment of the object in question is quite wide: from teasing to ridicule or even bullying. Loanwords in certain contexts are used as having a greater emotional expression than standard language words.

Keywords: loanword, Slavism, connotation, subdialect, Southern Aukštaitians.

Оценочные оттенки славизмов в южноаукштайтийских говорах Литвы

Аннотация. В статье анализируются коннотации и контексты употребления заимствований (существительных и прилагательных) из славянских языков в южноаукштайтийских говорах. Проведенное исследование демонстрирует различия между постоянными и контекстными коннотациями. Постоянная коннотация обычно свойственна заимствованиям, называющим лица по особенностям характера, привычкам, склонностям, определяющим особенности поведения и характера человека и других живых существ, реже – по физическим особенностям. Контекстную коннотацию славизмы приобретают в контекстах (в словосочетаниях и предложениях), в которых в определенном аспекте оцениваются физические характеристики, внешний вид обсуждаемого объекта. Положительный или отрицательный оценочный оттенок постоянной коннотации может фиксироваться не только в отдельно взятом слове, но и в более широком контексте употребления. В южноаукштайтийских говорах заимствованиям чаще всего свойственна отрицательная коннотация. Оценочный спектр довольно широк, начиная от насмешки и вплоть до издевательства. Исследование показало, что заимствования в некоторых контекстах употребляются как имеющие большую эмоциональную силу, чем общелитовская лексика. Славизмы часто имплицируют оценку не столько обсуждаемого объекта, сколько большое количество, интенсивность и др.

Ключевые слова: заимствования, славизм, коннотация, диалект, южноаукшатайтийский говор.

Received: 2023.04.14. Accepted: 2023.05.15
Copyright © 2023 Vilija Ragaišienė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Pietų aukštaičiams iš seno būdingi artimi ryšiai su slavais. Didesnė pietų aukštaičių ploto dalis ribojasi su Lenkija ir Baltarusija, todėl patarmėje gausu skolinių iš slavų kalbų [Leskauskaitė 2020, 79–88; Ragaišienė 2018, 71–83; 2020, 89–96]. Lingvistinėje literatūroje skoliniais laikomi žodžiai, įvairių kontaktų (ekonominių, kultūrinių, politinių ir kt.) keliu atėję iš kitų kalbų [plg. Jakaitienė 2010, 227; Kardelis 2016, 1 ir ten min. lit.]. Šiame straipsnyje nagrinėjami skoliniai, į lietuvių kalbą atėję per slavų (lenkų, baltarusių, rusų) kalbas, vadinami slavizmais1.

Apie pietų aukštaičių šnektų žodyną – paveldėtąją ir skolintąją leksiką – rašyta palyginti nedaug. Paskelbtose publikacijose nagrinėjama skolinių semantika, morfologinės ypatybės, vartojimo dažnumas, santykis su bendrinės lietuvių kalbos leksika, aptariami skolinių atėjimo būdai, jų asimiliacija, adaptacijos ir integracijos procesai ir kt. [Leskauskaitė 2006, 391–402; 2016, 82–84; 2020, 79–88; 2022, 195–206; Ragaišienė 2018, 71–83; 2020, 89–96]. Pietų aukštaičių medžiaga remiamasi tiriant lietuvių bendrinėje kalboje ir tarmėse vartojamus skolinius, sudarant jų žodynus [Sakalauskienė 2006, 221–231; Kregždys 2016; Kardelis 2016 ir kt.]. Tačiau iki šiol plačiau nenagrinėta pietų aukštaičių šnektose rastų skolinių konotacija, jiems būdingi vertinimo atspalviai, vartojimo kontekstas2.

Lietuvių lingvistinėje stilistikoje konotacija suprantama kaip sudėtinė žodžio reikšmės dalis, kuri „aprėpia viską, kas yra už žodžio denotatyvinio turinio“ [Pikčilingis 1975, 12] arba, tiksliau, kaip „žodžiu komunikuojama informacija apie savitą kalbos vartotojo (kalbėtojo ir pašnekovo) santykį su designatais arba apie pačių bendraujančių žmonių tarpusavio santykius“ [Jakaitienė 1988, 49]. Konotacinę žodžio reikšmę sudaro emocinis-ekspresinis ir funkcinis komponentai [Župerka 1983, 13; plg. Jakaitienė 1988, 49]. Tekstynų medžiagos analizė rodo, kad leksinės reikšmės sudedamoji dalis konotacija gali būti aptinkama ne tik atskirame žodyje, bet ir jo vartojimo kontekste – žodžių junginyje, sakinyje, tekste [Marcinkevičienė 2001, 55; plg. Župerka 1983, 13, 11 išn.; Kvašytė, Župerka, Maskuliūnienė 2020, 15].

Šio straipsnio tikslas – remiantis pietų aukštaičių tarminių tekstų ir žodynų medžiaga aptarti slavizmų (daiktavardžių ir būdvardžių) konotaciją, atskleisti skolinių vartojimo kontekstą ir polinkius. Sinchroninio pobūdžio tyrimu siekiama nustatyti, kokių semantinių grupių skoliniams dažniausiai būdinga pastovioji konotacija ir kokiuose kontekstuose neutralia reikšme vartojami žodžiai gali įgyti vadinamąją laikinąją konotaciją.

Pietų aukštaičių šnektose vartojamiems skoliniams analizuoti taikomas aprašomasis ir semantinės analizės metodas.

Straipsnyje nagrinėjama medžiaga surinkta iš XX a. antros pusės – XXI a. pradžios pietų aukštaičių patarmės rašytinių šaltinių ir asmeninės kartotekos. Medžiagos pagrindą sudaro išsamiųjų tarminių žodynų (dvitomio „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno“, „Druskininkų tarmės žodyno“ ir rengiamo „Lenkijos lietuvių šnektų žodyno“ kartotekos) ir tarminių tekstų rinkinių (leidinių „Kučiūnų krašto šnektos tekstai“, „Marcinkonių šnektos tekstai“, „Seirijų šnektos tekstai“, „Leipalingio apylinkių tekstai“, „Švendubrės apylinkių tekstai“, „Lietuvių tarmių tekstai 1. Balatna (Varanavas)“, „Ramaškonių šnektos tekstai“ ir „Lenkijos lietuvių šnektų tekstai“) duomenys. Į tyrimą įtraukti „Lietuvių kalbos žodyne“ ir „Palyginimų žodyne“ pateikti pietų aukštaičių šnektų faktai.

Tiriamuose šaltiniuose rasta apie 1200 slavizmų. Dauguma jų yra leksiniai skoliniai, t. y. paskolinti forma ir turiniu, pvz.: skūpas, -a / skūpus, -i (brus. cкупы) ‘šykštus’, žebravoti (1. żebrać, brus. жебровать) ‘elgetauti’3. Pagal svetimą darybinį modelį pasidarytų vedinių rasta gerokai mažiau (prie jų priskiriami ir vadinamieji hibridai4, kurių viena dalis yra svetima, o kita – lietuviška, pvz.: berazumis, -ė ‘kvailys, pusprotis’, cibulialaiškis ‘svogūno laiškas’). Naujųjų skolinių iš slavų kalbų rasta mažai, pvz.: dzialka (l. działka, brus. дзялкa) ‘sklypas; kolūkio paskirta nuravėti daržovių vagų norma’; kolkozas (rus. кoлxoз) ‘sovietmečio kolektyvinis ūkis, kolūkis’ [Ragaišienė 2022, 393]5.

Nemaža dalis slavizmų, galima sakyti, šnektose jau nevartojami (paliudyti tik kartą ar du). Kai kurių asmenų pavadinimų pagal užsiėmimą, amatą, dalies namų apyvokos ir buities reikmenų pavadinimų traukimąsi iš aktyvios vartosenos lemia jais įvardijamų realijų nykimas, polinkis skolinius keisti bendrinės kalbos atitikmenimis ir kt. priežastys [Leskauskaitė 2006, 65–66; 2016, 83–84; Ragaišienė 2018, 75]. Dėl pavyzdžių stokos neretai sunku spręsti apie tokių skolinių konotaciją ir vartosenos polinkius.

1. Nemažą dalį tiriamosios medžiagos sudaro skoliniai, kuriems stilistiniai atspalviai būdingi bet kuriomis aplinkybėmis. Jie visuomet turi tam tikrą vertinamąjį (teigiamą arba neigiamą) atspalvį. Pastovioji neigiama konotacija dažniausiai būdinga slavizmams, pavadinantiems asmenis pagal charakterio ypatybes, įpročius ir polinkius, pvz.: balamūtas (rus. бaлaмyт, l. bałamut) ‘padauža, išdykėlis’, laidokas, -ė (l. łajdak, brus. лaйдáк) ‘nenaudėlis, girtuoklis, palaidūnas, tinginys’, latras / latris (l. łotr) ‘valkata, girtuoklis, paleistuvis’, pijokas, -ė (plg. l. pijak, brus. пiяк) ‘girtuoklis’, razbainykas, -ė (l. rozbójnik, brus. разбойнiк) ‘plėšikas, vagis’, ultojus / ultojas / ultojis (brus. гyльтaй, l. hultaj) ‘tinginys, veltėdis’, žulikas (l. żulik) ‘apgavikas, sukčius, vagis, plėšikas’ ir kt. Šiai grupei priskirtinų teigiamą konotaciją turinčių skolinių tiriamuose šaltiniuose rasta labai mažai, pvz.: baikorius / baikiorius (l. bajkarz) ‘juokdarys’6. Toks teigiamo ir neigiamo vertinimo santykis suprantamas, nes iš pagrindinių penkių emocijų keturios (pyktis, pasibjaurėjimas, liūdesys, baimė) yra neigiamos, tik viena (džiaugsmas) – teigiama [plg. Lapė, Navikas 2003, 173–177; Bagdonas, Bliumas 2019, 75]. Tai paaiškina, kodėl neigiamas vertinimas kalboje išreikštas dažniau negu teigiamas [Gudavičius 2000, 130–132; plg. Jakaitienė 1988, 51]. Dialektologai atkreipę dėmesį, kad lietuvių kalbos tarmėse ypač paplitę neigiamas žmogaus būdo savybes įvardijantys žodžiai [Jasiūnaitė 1995, 37; Gritėnienė 2018, 318–338; Sakalauskienė 2022, 284–292, 298; Ragaišienė 2022, 397]7. Aptariamų skolinių intuityviai jaučiama konotacinė reikšmė net be konteksto implikuoja stiprų vertinamąjį aspektą, t. y. patys žodžiai žadina jausmus, sukelia įvairių asociacijų, turi ekspresijos galią [plg. Pikčilingis 1975, 9; Gritėnienė 2018, 336]. Tai patvirtina ir nagrinėjamų neigiamą vertinamąjį atspalvį turinčių daiktavardžių junglumo polinkiai. Tiriamuose šaltiniuose vyrauja veiksmažodiniai junginiai, pvz.: laidokai geria Mst; laidokai geria, valkiojas Mtl; latras pralakė ‘pragėrė’ Rdm; pijokas geria Jsk; razbainykai užpuolė Mrk; ultojas nedirba Krkš; ultojus nedarbuja Kb; ultojus tingi Drsk; ultojai banditauna, plėšikauna Mrc; žulikas pavogė Spg. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, veiksmažodžiai yra susiję su skolinių designatine reikšme, plg. ultojus (designatinė reikšmė ‘darbo vengiantis žmogus’) nedirba, nedarbuja (designatinė reikšmė ‘nesiima veiklos’), tingi (designatinė reikšmė ‘vengia, nenori imtis veiklos’); plg. dar pijokas (‘žmogus, turintis polinkį dažnai vartoti svaigiuosius gėrimus’) geria (‘vartoja svaigiuosius gėrimus, girtauja’). Pasitaiko atvejų, kai veiksmažodžio konotacinė reikšmė pabrėžia skoliniui būdingą vertinamąjį aspektą, pvz.: razbainykas valkiojas Krkš; žulikas trainiojasi Rdm; žulikai bindzinėja Bd. Veiksmažodžiai valkiotis, bindzinėti ir trainiotis skolinių razbainykas ir žulikas designatinę reikšmę nusako vaizdu ir sustiprina vertinamąjį aspektą – asmenys, linkę sukčiauti, vogti ar plėšikauti, be darbo vaikštinėja, slampinėja, šlaistosi dairydamiesi, ieškodami ką pavogti, plg. Laidokai prasigėrę tąsosi gryni ir basi apie kampus Rdm.

Su aptariamais skoliniais pietų aukštaičių šnektose labai retai sudaromi būd­vardiniai junginiai, pvz.: tikras ultojis Kpč, gera žulikė Kb, retas pijokas Lp, dideli ultojai Drsk, didžiausias latras Rdm. Būdvardžiai geras, retas, tik­ras ir didelis sustiprina skolinių konotacinę reikšmę, pabrėžia jais pavadinamų asmenų neigiamas charakterio ypatybes, nepriimtinus įpročius ir polinkius, plg. dar Žentas buvo paskutinis pijokas ir žulikas ant svieto ‘didžiausias girtuoklis ir sukčius’ Rdm. Neigiamą apibūdinamo asmens vertinimą pietų aukštaičiai dažniau linkę pabrėžti vartodami įvardžius kokis, -ia ir tokis, -ia / tokias, -ia, prieveiksmius labai ir baisiai, pvz.: Kokia laidokė, paleistuvė pirma marti buvo Kb; Ką tu padarysi tokiemi ultojami Drsk; Tokias ultojas – duok jam [pinigų] ir duok Drsk; Labai mano vyras laidokas Mrc; Sūnus ir tėvas buvo baisiai razbainykai, žulikai Švnd8. Analogiška vartosena būdinga ir teigiamos konotacijos skoliniams. Teigiamas vertinimas dažniausiai pabrėžiamas prieveiksmiu labai, plg. Mano tėvulis buvo labai baikiorius Krkš; Kaimynai buvo linksmi, labai baikioriai Pns.

2. Tiriamuose šaltiniuose rasta atvejų, kai teigiamą ar neigiamą žodžio konotaciją lemia kontekstas. Pavyzdžiui, pietų aukštaičių dažnai vartojamas skolinys kytras, -a (brus. xiтры, rus. хитрый, l. chytry) ‘gudrus, suktas, klastingas’ gali implikuoti ne tik neigiamą, bet ir teigiamą aptariamo objekto vertinimą. Šiam būdvardžiui neigiama konotacija dažniausiai būdinga, kai kalbama apie žmogų, pvz.: Kytras tu per daug Al; Cigonai kytri, su arkliais moka apsieiti (apie gebėjimą parduoti seną ar sergantį arklį) Knv; Mano uošvė kytra, gali visus apsukt ‘apgauti’ Rdm; Žmonės dėl savęs labai kytri, net Dievą apgauna, kytresni už Dievą Mst; Matai, kokis tu kytras, tu man uždavei ražančių visą kalbėt (apie per didelę atgailą už mažą nusižengimą) Pns. Žmogaus gudrumas, suktumas pabrėžiamas jį lyginant su čigonu, lape, senu žvirbliu ar velniu, pvz.: Kytras kap cigonas Dbn; Boba pastaikė kytra kap lapė Kpn; Diedas kytras kap senas žvirblis Lš; [Kaimynas] kytras kap velnias, visus apmauna Bd. Tiriamuose šaltiniuose užfiksuoti palyginimai nėra atsitiktiniai. Lapės kaip gudrios veikėjos, velnio – kaip kvailo, bet sukto veikėjo paveikslai įsitvirtinę lietuvių pasakose ir kaimo žmonių pasakojimuose. Pavyzdžiui, gyvulinėse pasakose lapė vaizduojama kaip gudri, klastinga apgavikė [Sauka 1965, 15]. Žmogų lyginant su lape pabrėžiami, sustiprinami žodžiu kytras įvardijami neigiami būdo bruožai – suktumas, mokėjimas pataikauti siekiant naudos [Rosinienė 1990, 4; Gudavičius 1994, 17]. Pietų aukštaičių, kaip ir kitų patarmių, diskurse romų tautybės žmonės dažnai charakterizuojami neigiamai, pvz.: cigonai meluoja Knv; cigonai vagia Pvč; cigonas iš sukimo gyvena ‘apgaudinėja’ Knv; Kas išgers kvortą šnapso, aš; kas suvalgys svarą lašinių, aš; kas nupjaus pievą; vyrai, šnekėkit ir jūs (apie darbo vengiantį čigoną) Pns9. Ne tik tarmių, tautosakos, bet ir publicistikos tekstai rodo, kad lietuvių pasaulėvaizdyje čigonas dažniausiai suvokiamas kaip nepatikimas, kitus gebantis apgauti žmogus, negatyvus veikėjas [Anglickienė 2006, 167–182; Beresnevičiūtė 2010, 100]. Teigiama skolinio kytras, -a konotacija išryškėja, kai kalbama apie gyvūnų gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių, išvengti žūties ir pan., pvz.: Šuva nesidusina, ale kap įpuola kilpon, tai jisai atsitupia ir sėdi, kytras Kb; Oi vilkai kytri buvo, karvių kap pargeni, tai vilkai karvių pėdais eina Mst; Kiškis kytras, apšukoja ir šunį Kb; Ot kokia kytra [katė], bijos kap yra svetimų Drsk; Kytras gaidys, neina toli nuo namų, kad vanagas neužpultų [vištų] Krkš; Knyvė labai kytra, kur knyvė suka, tai tę vaikai turi būt Pns. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad pietų aukštaičiai, kalbėdami apie žmones ir kitas gyvas būtybes, žodžiu kytras pabrėžia kiek skirtingus dalykus: žmonių – suktumą, klastingumą (neigiamas vertinimas), gyvūnų – gudrumą, nuovokumą (teigiamas vertinimas).

Pastebėtina, kad tas pats sakinys su būdvardžiu kytras, -a gali reikšti tiek neigiamą, tiek teigiamą aptariamo objekto vertinimą, pvz.: Dėl savęs kiekvienas [yra] kytras Rdm, Vs, Mtl10. Iš turimos medžiagos matyti, kad skolinys kytras, -a gali reikšti ne tik savanaudiškumą, naudos siekimą (dažniausiai nepaisant kitų interesų), bet ir sumanumą, gebėjimą tinkamai savimi pasirūpinti. Pasakymas dėl savęs kiekvienas kytras tiriamose šnektose funkcionuoja kaip pastovusis sakinys. Neretai jis vartojamas kaip pasakojimą apibendrinanti išvada, pvz.: Kad žmogus nebūtų kytras, tai prapultų Lp; plg. dar Dėl savę[s] visi razumni (l. rozumny, brus. разyмны) ‘protingi’ Mtl, Rdm, Pns; Kožnas sau razumnas Vrnv. Aptartasis pavyzdys rodo, kad pastoviosios konotacijos skolinių vertinamasis atspalvis fiksuojamas ne vien atskirame žodyje ar sakinyje, bet ir didesnės apimties kontekste (pasakojime). Kitaip sakant, vieni aspektai remiantis žodžio reikšme yra žinomi arba nesunkiai numanomi, kiti išryškėja tik kontekste ir fiksuojami palyginti retai. Taigi šiuo atveju išryškėja kontekstinei konotacijai būdingi elementai, kurie papildo leksinės reikšmės semantinius komponentus ir suteikia denotacijoje neužfiksuotų reikšmės atspalvių [plg. Župerka 1983, 13, 11 išn.; Marcinkevičienė 2001, 56].

3. Atskirai aptartinos slavizmų perkeltinės reikšmės. Dažniausiai jos vartojamos siekiant išraiškingiau pasakyti, emocionaliau perduoti informaciją, padaryti klausytojui didesnį poveikį ar parodyti požiūrį į apibūdinamą objektą, pvz.: Eik tu, rūra (l. rura, brus. рyрa, vok. Rohr, Röhre) ‘užpakalis, subinė’, neplepėjęs (apie kvailą žmogų) Pns; Nebliauk skerdžiamo barono balsu, vis tiek neduosiu [saldainio] Rdm.

Tiriamose šnektose neretai perkeltinėmis reikšmėmis, paprastai realizuojamomis palyginimu, vartojami gyvūnų pavadinimai (zoomorfizmai). Skolinių asilas (s. sl. ocьлтъ), baronas (brus. бapaн, rus. бapaн, l. baran), cecerukas (brus. цeцяpyк), kalakutas (l. kałkut, vok. Kalekut) konotacinėmis reikšmėmis apibūdinamos neigiamai vertinamos žmogaus išorinės arba vidinės ypatybės. Daiktavardžiai asilas ir baronas dažniausiai žymi būdo ypatybes. Nenuovokus, kvailas ar užsispyręs žmogus lyginamas su asilu ar baronu, pvz.: Didelis, o durnas kaip asilas Vrn; Užsispyręs kaip asilas Al; Nusimano kap asilas aptiekoj (l. apteka) ‘vaistinėje’ Lzd; Žiūro kai baronas į naujus vartus Krok; Nebūk, vaikeli, kap baronas, nedaryk kap pakliuvo, klausyk tėvo Vs. Mažiau rasta zoomorfizmų, apibūdinančių žmogaus fizines ypatybes, tiksliau, fizinės sveikatos neturėjimą. Sunkiai vaikštantis žmogus gali būti lyginamas su kalakutu, pvz.: Tąsaus (šiaip taip vaikštinėju) kaip kalakutas Mrs, prastai girdintis – su tetervinu, pvz.: Nusenau, pasidariau kurčias kap cecerukas Mrk. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad pietų aukštaičių šnektose vartojamiems skoliniams būdingi tie patys vartosenos polinkiai kaip ir kitiems lietuvių kalbos zoomorfizmams11. Kaip žinoma, žmonių vadinimas gyvūnų ar šliužų vardais paprastai žymi kalbėtojo neigiamą požiūrį į apibūdinamąjį [plg. Rosinienė 1990, 90; Gudavičius 2000, 95; Kazlauskaitė 2015, 290].

Tiriamuose šaltiniuose daugiausia rasta lyginamųjų konstrukcijų, kuriose skoliniai vartojami žmonių išvaizdai, fizinėms ypatybėms apibūdinti, mažiau – elgesio, būdo, charakterio savybėms įvardyti, pabrėžti, pvz.: Stovi merga kap strūna (l. struna, rus. струна) ‘styga’ Kb; Tiek prisigėrė vakar, kad da šiandien smirda kap bravoras (l. browar, brus. бpoвap) ‘spirito ar naminės degtinės varykla’ Rdm12 [Ragaišienė 2020a, 257; 2022, 394–395].

Žmogui apibūdinti, išvaizdai ar fizinėms ypatybėms įvertinti gali būti vartojami įvairių semantinių grupių skoliniai [plg. Gudavičius 2007, 174]. Dažniausiai pietų aukštaičiai žmogų ar jo kūno dalis lygina su namų apyvokos daiktais ar ūkio padargais pagal tam tikrus išorinius požymius:

1) didumą (ir ilgumą), pvz.: Bernas tep nieko būtų, tik toj nosis kap kočėlas (brus. кaчaлa) ‘grūdiklis, grūstuvas; apvalus įrankis baltiniams lyginti’ Rdm; Senio nosis didžiausia kap palyčia (brus. пaлiцa) ‘žagrės ar plūgo verstuvė’ Krkš; [Bitės] mane kap įkando, va kur va pačian galelin nosies, apsaugok Viešpatie, nor statyk uzboną (l. dzban, brus. збaн) ‘ąsotį’ Mst; Koja pasidarė kap viedras (brus. вядрó, l. wiadro) ‘kibiras’ Spg;

2) aukštumą, plonumą, pvz.: Merga buvo ilga kap kačerga (brus. качaрга) ‘žarsteklis, maišiklis’ Lp; Senis baisiai plonas, ilgas kap dišlius (l. dyszel, vok. tarm. disel) ‘vežimo grąžulas’ Mtl;

3) tiesumą, pvz.: Bernelis godnas, aukštas, tiesus kap strūna Kb;

4) storumą, apkūnumą, pvz.: Ritas senė kap bačka (brus. бочка) ‘statinė’ Lp; Diedo pilvas didžiausias kap bačka Lzd; Merga kap sprogėlė, kap bulka (l. bułkа) ‘banda, bandelė’ Drsk; Jų vaikai maži, stori kap kūlokai (rus. кyлaк, l. kułak) ‘kumščiai’, ledva rieda keliu Krkš; Merga stambi, stora kap melnyčia (brus. мельнiцa) ‘malūnas’ Arm.

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad kalbantysis, apibūdindamas žmogų, vertina jo išvaizdą tam tikru aspektu, t. y. vienais atvejais žavisi tiesumu, kitais – menkinamai atsiliepia apie aukštą ūgį, didelę nosį ar storą pilvą [Ragaišienė 2019, 57]. Skoliniai aptariamą ypatybę nusako vaizdu, sustiprina emocinį vertinamąjį atspalvį, pvz.: Diedo kojos gal nuo gimimo nemazgotos, padai juodi kap kaime padlagas (l. podłoga, brus. пaдлага) ‘grindys’ Lp. Dažniausiai palyginimams būdinga neigiama konotacija, t. y. aptariamą objektą siekiama sumenkinti, pašiepti ar net pasityčioti, plg. Jo galva tikras duršliokas (l. durszlak, vok. Durshschlag) ‘kiaurasamtis’, niekas joj neužsilaiko Švn ir Jo galva kap va šitas trūkęs uzbonas – didžiulė, tuščia ir neskamba Krkš. Skolinio konotacija, tiksliau, teigiamas ar neigiamas vertinimas, išryškėja kontekste, t. y. atskleidžiamas gretinant panašius dalykus pagal išorinius, vidinius ar kt. požymius. Vertinamasis atspalvis būdingas ne atskirai paimtam skoliniui, jis išryškėja žodžio vartojimo kontekste (dažniausiai sakinyje). Analogiška vartosena būdinga ir palyginimams su bendrinės kalbos žodžiais, pvz.: Nuo alaus senio pilvas kap statinė Krkš; Buvau labai aukšta, i buvau labai dikta, visi sakė jyj kap malūnas Mrc. Pavyzdžių su bendrinės kalbos žodžiais rasta nedaug. Jei patarmėje kaip sinonimai funkcionuoja paveldėtosios ir skolintosios leksikos žodžiai, objektas, su kuriuo lyginama, dažniau įvardijamas skoliniu. Pavyzdžiui, sušalęs, nerangus žmogus ar jo trumpas ir storas kaklas lyginamas su kačėnu (brus. качaн, rus. кoчaн, l. kaczan) Rdm, Bd, Mtl, Mrc, Vlk, o ne su kopūsto kotu.

4. Lingvistinėje literatūroje atkreiptas dėmesys, kad pietų aukštaičių diskurse skoliniai suvokiami kaip turintys didesnę emocinę raišką nei bendrinės kalbos žodžiai [Ragaišienė 2022, 402]. Matyt, todėl skolinius dažniau nei bendrinės kalbos žodžius linkstama vartoti, kai norima padaryti įspūdį, sumenkinti pašnekovą, pagrasinti ar įspėti, pvz.: Eik tu, rūra, neplepėjęs (apie kvailą žmogų) Pns; Pabučiuok tu man rūron ir važiuok namo Rdm; Aš tau, kad duosiu kūloku Rdm; Kad dėsiu į mazgaunią (l. mozgownia) ‘galvą, smegeninę’, tai žinosi Krok; Gausi čebatu (brus. чoбaт) ‘ilgu auliniu batu’ mazgaunion, tai žinosi, kap pletkus nešiot Spg; Kad tu durnas kap čebato aulas Krsn. Šiais atvejais skoliniai įgyja kontekstinę, laikinąją konotaciją, išryškėja neigiamas vertinamasis atspalvis.

Tai, kad skoliniai gali būti laikomi ekspresyvesniais, labiau pabrėžiančiais įvardijamą ypatybę ar išryškinančiais tam tikrus įpročius ar polinkius nei bendrinės kalbos žodžiai, rodo dažnai pietų aukštaičių šnektose užrašomų žodžių girtuoklis, -ė, pijokas, -ė, latras ir laidokas, -ė vartosena. Kai kalbama apie girtaujantį, dažnai pasigeriantį asmenį, vartojami skoliniai (jie sudaro apie 90 proc. užrašytų atvejų). Bendrinės kalbos žodis girtuoklis, -ė šnektose dažniausiai vartojamas, kai kalbama ne apie konkretų asmenį, o apie išgerti mėgstančius žmones apskritai, pvz.: Kad pirma nebuvo girtuoklių Pnč; Mūs kaime gal ir buvo kokis vienas kitas girtuoklis Bd.

Prielaidą, kad skoliniams priskiriama didesnė emocinė raiška, kad ir netiesiogiai, remia tiriamose šnektose tiems patiems arba labai artimiems žmogaus charakterio bruožams (kartais ir fizinėms ypatybėms) įvardyti greta bendrinės kalbos žodžių vartojami keli skoliniai, pvz.: godnas, -a / gadnas, -a (brus. гoдны) ‘tinkamas, geras, vertas’ ir glaunas, -a (brus. глaўны) ‘šaunus, geras’ Bd, Rdm, Krkš, Sn; markatnas, -a (l. markotny) ir nudnas, -a / nūdnas, -a (l. nudny) ‘liūdnas, nusiminęs’ Mrc, Pns; zajadlas, -a (plg. l. zajadły) ‘įkyrus, užsispyręs’ ir zbradnus, -i (plg. brus. збройны, l. zbrojny) ‘išdykęs, padūkęs’ Mrg, Zrv13. Šių būdvardžių funkcionavimas šnektoje gali būti nulemtas jiems būdingų skirtingų denotatinių ar konotacinių sememų [plg. Gudavičius 1994, 20–21]. Pavyzdžiui, būdvardžio nūdnas, -a semoje juntama žodžiui markat­nas, -a nebūdinga neigiamo emocinio vertinimo semema ‘keliantis nuobodulį’. Būdvardžiu nūdnas, -a gali būti apibūdinamas ne tik liūdnas, nusiminęs, bet ir pernelyg į blogą savijautą dėmesį kreipiantis ir daug apie tai kalbantis žmogus. Pavadindamas žmogų nūdnu, kalbantysis lyg ir sako, kad jam ši apibūdinamo asmens savybė yra nepriimtina, kelianti nuobodulį14.

Tiriamuose šaltiniuose rasta atvejų, kai sakinyje greta vartojami tą pačią teigiamą arba neigiamą savybę įvardijantys būdvardžiai – skolinys ir bendrinės kalbos žodis, pvz.: Gal seni visi žmones durni, kvailūs Mrc; Mano vyras geras, visur tinkamas, labai tokis godnas Rdm; Į senatvę pasidarė kokis markatnas, liūdnas, sėdi prie lango nusiminęs Lp. Skolinių denotatinė reikšmė neretai pabrėžiama žodžiais koks, -ia, tokis, -ia, suvis, labai ir kt., aukštesniojo ar aukščiausiojo laipsnio formomis, pvz.: Kad jis būt kvailas, tai da būt pusė bėdos, ale jis suvis durnas Krkš; Šitoj kaimynė smalsi, visas laikas tokia labai cekava (l. ciekawy) Rdm; Šuva gudrus, nepaimsi jo, kytresnio ir būt negali Bd [plg. Kazlauskaitė 2015, 289]. Bendrinės kalbos žodžiais įvardijamų daiktų, apibūdinamų asmenų, reiškinių ir pan. ypatybes, teigiamą ar neigiamą jų vertinimą sustiprina, pabrėžia ta pačia ar labai artima reikšme vartojami skoliniai, pvz.: Mano jau ne galva, vaikeli, o mazgaunia palikus Rdm; Tę ne kuodas, tę tokis kap kaltūnas ant galvos sudarytas Bd. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad greta vartojami bendrinės kalbos žodis ir skolinys kuria priešpriešos santykį, palygina jais įvardijamus dalykus emociniu ir vaizdiniu aspektu. Skoliniui būdinga konotacinė reikšmė atskleidžia ne tik kalbėtojo požiūrį, bet ir parodo kalbinio akto dalyvių tarpusavio santykius [plg. Kazlauskaitė 2015, 289]. Aukščiau pateiktame pavyzdyje nepatinkančios kaimynės įmantriai, neįprastai susuktas kuodas vadinamas kaltūnu; t. y. vertinama (ne)tvarkingumo, (ne)įprastumo požiūriu. Neretai skoliniu siekiama tiksliau apibūdinti aptariamą objektą, pateikti realų jo vaizdą, atskleisti tikrąją padėtį. Aptariamo objekto vertinimas dažniausiai parodomas bendrinės kalbos žodžiu, skoliniu atskleidžiamas ne tiek vertinimas, kiek didelis (ar didesnis) įvardijamo dalyko kiekis, intensyvumas ir pan., pvz.: Netikėlis diedas, tokis bezmėnas (brus. бязмeн), geros dienos per jį nemato boba Rdm. Kitaip sakant, skoliniu pasakoma tai, kas yra ne visai įprasta ar priimtina. Skolinius vartoti, kaip ir žodžius skolintis, kad ir netiesiogiai, gali skatinti ir tokie veiksniai kaip svetimos kultūros ir kitų kalbų prestižas, noras padaryti įspūdį, parodyti savo socialinį statusą, dalyko išmanymą ir pan. [Karaliūnas 1997, 350–354].

Išvados

Pietų aukštaičių šnektose pastovioji konotacija būdinga skoliniams, pavadinantiems asmenis pagal charakterio ypatybes, įpročius ir polinkius, įvardijantiems žmogaus ir kitų gyvų būtybių elgesio ir charakterio ypatybes, rečiau – fizines ypatybes. Šios grupės žodžių konotacija fiksuojama žodžių leksinėje reikšmėje, ji aiški ir be vartosenos konteksto. Šnektose labiau paplitusi neigiamos konotacijos skolintoji leksika, kuriai būdingas gana platus vertinimo spektras: nuo pašmaikštavimo iki pašiepimo ar net patyčių. Pastoviosios konotacijos skolinių vertinamasis teigiamas ar neigiamas atspalvis gali būti fiksuojamas ne tik atskirame žodyje, bet ir platesniame jo vartosenos kontekste (žodžių junginyje, sakinyje ar tekste).

Kontekstinės konotacijos vartosenos atvejų tiriamuose šaltiniuose rasta palyginti nedaug. Skoliniai papildomų reikšmės atspalvių įgauna tik tam tikrame kontekste (žodžių junginyje ar sakinyje). Kontekstinė konotacija dažniausiai fiksuojama tekstuose, kuriuose aptariama žmonių išvaizda ir fizinės ypatybės. Tiriamuose šaltiniuose daugiausia rasta lyginamųjų konstrukcijų, kuriose skoliniai vartojami tam tikriems objekto aspektams atskleisti, pabrėžti. Aptariamą ypatybę skoliniai dažniausiai nusako vaizdu, sustiprina vertinamą ir suteikia emocinį atspalvį.

Atliktas tyrimas rodo, kad skoliniai tam tikruose kontekstuose vartojami kaip turintys didesnę emocinę raišką nei bendrinės kalbos žodžiai. Neretai skoliniai implikuoja ne tiek aptariamo objekto, įvardijamo dalyko vertinimą, kiek didelį (ar didesnį) jo kiekį, dydį, intensyvumą ar kt.

Vietovardžių sutrumpinimai

Al – Alytus

Arm – Armoniškės, Baltarusija

Bd – Būdvietis, Lazdijų r.

Dbn – Dubininkas, Varėnos r.

Drsk – Druskininkai

Jsk – Jasauskai, Varėnos r.

Kb – Kabeliai, Varėnos r.

Kpč – Kapčiamiestis, Lazdijų r.

Kpn – Kapiniškiai, Varėnos r.

Krkš – Krikštonys, Lazdijų r.

Krok – Krokialaukis, Alytaus r.

Krsn – Krosna, Lazdijų r.

Knv – Kaniava, Varėnos r.

Lp – Leipalingis, Druskininkų sav.

Lš – Liškiava, Varėnos r.

Lzd – Lazdijai

Mrc – Marcinkonys, Varėnos r.

Mrg – Margionys, Varėnos r.

Mrk – Merkinė

Mrs – Miroslavas, Alytaus r.

Mst – Musteika, Varėnos r.

Mtl – Meteliai, Lazdijų r.

Pns – Punskas, Lenkija

Pvč – Puvočiai, Varėnos r.

Rdm – Rudamina, Lazdijų r.

Rud – Rudnia, Varėnos r.

Sn – Seinai, Lenkija

Spg – Sapiegiškiai, Lazdijų r.

Švn – Šventežeris, Lazdijų r.

Švnd – Švendubrė, Druskininkų sav.

Vlk – Valkininkai

Vrn – Varėna

Vrnv – Varanavas, Baltarusija

Vs – Veisiejai, Lazdijų r.

Zrv – Zervynos, Varėnos r.

Šaltiniai

BORYŚ, W., 2006. Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków: Wydawnictwo Literackie.

GRINAVECKIENĖ, E. (sud.), 1994. Lietuvių tarmių tekstai, I. Balatna (Varanavas). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Lenkijos lietuvių šnektų žodyno kartoteka. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A., 2006. Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A. (sud.), 2009. Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A. (sud.), 2016. Seirijų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A. (sud.), 2018. Leipalingio apylinkių tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A. (sud.), 2021. Lenkijos lietuvių šnektų tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A., RAGAIŠIENĖ, V., 2016. Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas. T. 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A., RAGAIŠIENĖ, V., 2019. Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas. T. 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LESKAUSKAITĖ, A. (sud.), 2020. Švendubrės apylinkių tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis leid. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. URL: www.lkz.lt.

NAKTINIENĖ, G., PAULAUSKIENĖ, A., VITKAUSKAS, V., 1988. Druskininkų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas.

Słownik gwar polskich. T. I–VI. Op. J. A. L. KARŁOWICZ. Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1900–1911.

TUOMIENĖ, N., 2008. Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

VOSYLYTĖ, K. (sud.), 2014. Palyginimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Эmымaлaгiчны cлoўнiк бeлaруcкaй мoвы. T. 1–13, pэд. B. У. МAPТЫНAY i iнш. Мiнcк, 1978–2010.

Literatūra

ANGLICKIENĖ, L., 2006. Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius: Versus aureus.

BAGDONAS, A., BLIUMAS, R., 2019. Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

BERESNEVIČIŪTĖ, V., 2010. Prievartos retorika prieš visuomenės nebyliuosius: Lietuvos spaudos tekstų apie romus analizė, Etniškumo studijos, 2010(1–2). 86–104.

GRITĖNIENĖ, A., 2018. Šiaurės panevėžiškių vaizdingieji asmenų pavadinimai. In Rytų aukštaičių patarmė: kaita ir pokyčiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 318–343.

GUDAVIČIUS, A., 1994. Leksinė semantika: vienetai, ryšiai, struktūros. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas.

GUDAVIČIUS, A., 2000. Etnolingvistika. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm.

GUDAVIČIUS, A., 2007. Gretinamoji semantika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.

JAKAITIENĖ, E., 1988. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas.

JAKAITIENĖ, E., 2010. Leksikologija, II leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas.

JASIŪNAITĖ, B., 1995. Endriejaviškių pejoratyvinė leksika (Neigiamieji žmogaus apibūdinimai), Kalbotyra, 44(1). 35–47.

KABAŠINSKAITĖ, B., 2014. Etimologijos metmenys. Vilnius: Eugrimas.

KARALIŪNAS, S., 1997. Kalba ir visuomenė (Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

KARDELIS, V., 2003. Rytų aukštaičių šnektų slavizmų fonologijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

KARDELIS, V., 2016. Lietuvių kalbos slavizmai: tyrimo istorija ir perspektyvos. URL: http://www.lenkutarmes.flf.vu.lt/files/kardelis_slavizmai_lt.pdf (2023.02.12).

KAZLAUSKAITĖ, R., 2015. Vertinamieji žmonių įvardijimai Janio Jaunsudrabinio trilogijoje Aija ir jos lietuviškajame vertime, Acta humanitarica universitatis Saulensis: Regionas: istorija, kultūra, kalba, 21. 279–296.

KREGŽDYS, R., 2016. Lietuvių kalbos polonizmų žodyno specifikacija / Charakterystyka słownika polonizmów w języku litewskim (Studia Etymlogica Baltica I). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

KVAŠYTĖ, R., ŽUPERKA, K., MASKULIŪNIENĖ, D., 2020. Ar kinta žodžio kaimietis konotacija? Lietuvių kalba, 15. 1–9. URL: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/22445/21711 (2023.01.15).

LAPĖ, J., NAVIKAS, G., 2003. Psichologijos įvadas. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras.

LESKAUSKAITĖ, A., 2006. Pietvakarinio Lietuvos paribio šnektos ir slavų kalbos, Acta Baltico-Slavica, 30. 391–402.

LESKAUSKAITĖ, A., 2020. Morphological Integration of the Slavic Loanwords in the South Aukštaitian subdialects. In Slovanské dialekty v jazykovém kontaktu. Nářeční lexikum v pomezních oblastech v minulosti a současnosti. Praha, 79–88.

LESKAUSKAITĖ, A., 2022. Pietų aukštaičių daiktavardžio gramatinės kategorijos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

MARCINKEVIČIENĖ, R., 2001. Daiktavardžių konotacijos tyrimas tekstynų lingvistikos metodu, Lituanistica, 3(47). 46–57.

PIKČILINGIS, J., 1975. Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas.

RAGAIŠIENĖ, V., 2018. Punsko ir Seinų šnektų tarminė leksika: skolinių vartosena, Terra Jatwezenorum, 10(1). 71–83.

RAGAIŠIENĖ, V., 2019. Žmogaus paveikslas „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“, Terra Jatwezenorum, 9(1). 51–67.

RAGAIŠIENĖ, V., 2020. Tendencies to use loanwords in the Southern South Aukštaitian subdialects. In Slovanské dialekty v jazykovém kontaktu. Nářeční lexikum v pomezních oblastech v minulosti a současnosti. Praha, 89–96.

RAGAIŠIENĖ, V., 2020a. Sposób postrzegania człowieka w „Słowniku południowych gwar południowoauksztockich“ („Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas“). In Vertybės lietuvių ir lenkų kalbų pasaulėvaizdyje. Wartości w językowym obrazie świata Litwinów i Polaków. T. 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 246–276.

RAGAIŠIENĖ, V., 2022. Žmogų ir jo aplinką apibūdinantys skoliniai pietų aukštaičių šnektose. In Vakarų ir pietų aukštaičiai: tarmių ir kalbų sąveika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 394–408.

RUTKOWSKA, K., SAWANIEWSKA-MOCHOWA, Z., 2012. Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie. Aspekt semantychny i etnolingwistychny, Baltistica, VIII priedas. 123–141.

SAKALAUSKIENĖ, V., 2006. Leksiniai slavizmai pietinių vakarų aukštaičių šiaurinėje šnektoje, Acta Baltico-Slavica, 30. 221–231.

SAKALAUSKIENĖ, V., 2022. Žmogų apibūdinantys slavų ir germanų kalbų skoliniai vakarų aukštaičių kauniškių šnektose. In Vakarų ir pietų aukštaičiai: tarmių ir kalbų sąveika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 271–302.

SAUKA, L., 1965. Lietuvių liaudies pasakos. In Lietuvių tautosaka. T. 3. Pasakos. Vilnius: Mintis, 9–55.

STUNDŽIA, B., 1978. Kelios pastabos apie skolinių funkcionavimą tarminėje leksikoje, Kalbotyra, 32(1). 138–139.

VAIČIULIENĖ, B., 2013. Punsko šnektos diferencinis žodynas, Terra Jatwezenorum, 5(1). 180–203.

ŽUPERKA., K., 1983. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas.

Vilija Ragaišienė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Vilija Ragaišienė, Doctor of Humanities, senior researcher at the Geolinguistics Centre of the Institute of the Lithuanian Language.

Вилия Рагайшиене, доктор гуманитарных наук, старший научный сотрудник Центра гео-лингвистики Института литовского языка.