Rankraštinio ir sakytinio teksto paribys: kelios metodologinės problemos

Santrauka

Šiuolaikinėse pamokslų publikacijose nėra lengva priartėti prie autentiško jų pavidalo. Diplomatinis rankraščių leidimas atskleidžia dvasininko „namų darbus“, bet ne jo veiklą sakykloje. Literatūros veikalams taikomi redagavimo metodai suartina publikuotus pamokslus su privačiai skaitoma dvasine bei teologine lektūra, naikindami jų socialinį savitumą. Sakytinis funkcionavimas bei kolektyvinė priimtis leistų gretinti homiletinio paveldo ir folkloro įknyginimą, tačiau pastovieji dogminiai turinio rėmai ir sodrus intekstų sluoksnis pamokslų redaktorius verčia spręsti, kaip atskleisti liaudies kūrybai neaktualų tarptekstinį dialogą.