Pedagogų požiūris į privatų švietimą: meritokratinė galimybių (ne)lygybė neoliberalizmo kontekste
Meritokratinė sistema, grindžiama individualiais pasiekimais ir galimybių lygybės principu, siekia atviresnio socialinio mobilumo, o šį siekį įgyvendinant svarbus vaidmuo tenka švietimui. Tačiau Lietuvoje vis plačiau taikomos privačios švietimo praktikos šiam principui prieštarauja. Straipsnyje, paremtame pusiau struktūruotais interviu su 17 mokytojų, dirbančių privalomojo formalaus ugdymo sistemoje, nagrinėjamas privačių švietimo praktikų ir galimybių lygybės principo santykis neoliberalizmo sąlygomis, siekiant atskleisti ideologinius suderinamumus ir prieštaravimus tarp šių reiškinių. Pedagogų požiūrių analizė atskleidė, kad privatus švietimas atliepia pagrindinius neoliberalios ekonomizacijos bruožus: aukšto socialinio statuso demonstravimą, susietą su galimybe kaupti ir maksimizuoti žmogiškąjį kapitalą; formaliai augančią pasirinkimo laisvę; konkurencijos didėjimą; rinkodaros praktikų plėtrą ir pažadą, kad ugdymo kokybė bus geresnė. Remiantis mokytojų išsakytomis nuostatomis, galima identifikuoti esminį prieštaravimą – švietimo privatizacijos plėtra prisideda prie socialinės nelygybės didėjimo ir reprodukavimo, viešojo švietimo prestižo nykimo ir nevienodo švietimo poreikių atliepimo, todėl konfliktuoja su galimybių lygybės siekiu. Šios nuostatos, grindžiamos teorija, leidžia daryti prielaidą, kad meritokratija, susiformavusi pokario gerovės valstybės laikais, ir neoliberalizmas gali būti nesuderinami, nes pastarasis, ko gero, panaikino svarbias sąlygas galimybių lygybei įgyvendinti, todėl šis principas liko tik deklaratyvus.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.