Vytauto Kavolio istorinė sociologija: metodologiniai aspektai

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami metodologiniai Vytauto Kavolio istorinės sociologijos bruožai. Teigiama, kad Kavolio plėtojamas pažinimo būdas, kurio paskirtis – nagrinėti žmogaus ir modernėjančios aplinkos santykį, individualumo ir universalumo dialektiką, humaniškumo savivoką, istorinio egzistavimo paradoksus, leidžia įžvelgti smulkesnius negu plačios apimties (sakykim, „bazės“, „visuomenės“, „tautos“, „kultūros“) priežastinius veiksnius, kuriuos Kavolis įtraukia į etnografinius/antropologinius socialinės raidos žemėlapius. Nors Kavolis metodiškai derina sociologijos ir istorijos disciplinų komponentus, tačiau jo koncepcija skiriasi nuo tradicinės istoriografijos ir yra artimesnė tropų teorijos modeliui, kuris leidžia perteikti objektus pasitelkiant įvairius netiesioginius ir figūrinius diskursus. Kavolio kurta istorinės sociologijos koncepcija yra naracinė, kritiška strategija, kurios svarbi dalis – vaizduotė, pagelbstinti kultūros istorikui atkurti simbolinių formų vaizdą. Svarbiausias Kavolio analizės dėmuo – socialinė antropologinė tematika. Tirdamas tiek socialines, tiek autobiografines gyvenamojo pasaulio trajektorijas, jis remiasi kultūros sociologijos, psichologijos, socialinės ir filosofinės antropologijos pažinimo būdais. Vytauto Kavolio rašymo būdas – struktūrizuojantis. Kitaip negu tradicinė istoriografijos kryptis, kurios pagrindinis klausimas – „Kaip vyko konkretūs istoriniai įvykiai?“, sociologas domisi alternatyviomis šių įvykių naracijomis (įvykių pateikimo, pasakojimo būdais). Kavolio istorinė sociologija gali būti vadinama individų mikroveiksmų istorija, kuri skiriasi nuo holistinės istorinės makrosociologijos modelių.