Šio straipsnio tikslas – parodyti, kaip vaiko gerovė civiliniame procese įgyvendinama kaip teisinė vertybė (teisės principas) ir neteisinė vertybė (bendroji išlyga). Todėl pirmiausia būtina remtis teisės teorijomis, apibrėžiančiomis bendrųjų išlygų ir teisės principų sąvoką bei ryšį, siekiant nustatyti procesines ir neprocesines nuostatas bei procesines institucijas, įgyvendinančias vaiko gerovės principą teisminėse ir neteisminėse bylose.
Tyrimas apima Lenkijos civilinio proceso teisės ir mokslinės literatūros įžvalgas apie vaiko gerovę. Analizė parodė, kad bendrosios vaiko gerovės išlygos įtraukimas į konkrečią teisės nuostatą, taip pat vaiko gerovės principo taikymas įvairiose procesinėse institucijose leidžia teismui, neviršijant įstatymų numatytų ribų, priimti sprendimus, kuriuos jis mano esant optimalius konkrečioje vaiko situacijoje. Todėl Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose yra nuostatų, tiesiogiai susijusių su vaiko gerove, bet yra ir tokių teisės aktų, kuriuose ši sąvoka neaptinkama, tačiau neabejotina, kad jos padeda skatinti vaiko gerovę. Ši civilinio proceso tendencija atsispindi bendrųjų nuostatų, susijusių su globos bylomis, turinyje, nuostatose, kuriomis siekiama suteikti vaikui galių ir šalies teisme arba dalyvio ne ginčo teisena procese statusą, nuostatose, suteikiančios vaikui teisnumą, tam tikrų veiksmų atlikimą siejant su nepilnamečio sutikimu, įgyvendinant teisę išklausyti vaiką arba nustatant apsaugos nuostatas vaikams, dalyvaujantiems kaip liudytojams.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.