Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama teisėtų lūkesčių apsaugos samprata. Diskutuojama, ar teisėtų lūkesčių šaltiniu (atsiradimo pagrindu) gali būti vėliau teisei prieštaraujančiais pripažinti teisės aktai, kuriuos suinteresuotas asmuo šių aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais. Nurodomos priežastys, kodėl teisėtų lūkesčių apsauga contra legem gali būti problemiška. Išanalizavus nagrinėjamam klausimui aktualią nacionalinių teismų jurisprudenciją, atskleidžiama, kada teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina saugo ir gina asmens lūkesčius, kylančius iš teisei prieštaraujančių valstybės įsipareigojimų.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
