Straipsnyje vertinamas išmaniųjų sutarčių teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje (ES) ir nagrinėjama keletas esminių teisinių problemų, susijusių su poreikiu suderinti jų reglamentavimą visoje ES. Straipsnis pradedamas išmaniosios sutarties sąvokos teisinių ir techninių aspektų analize. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad nėra universalaus ir bendro išmaniosios sutarties apibrėžimo, kuris galėtų apimti techninius išmaniosios sutarties aspektus. Dėl to kyla teisinis neapibrėžtumas, nes daugelyje ES valstybių narių galiojančios teisinės sistemos nėra pritaikytos šioms išmaniųjų sutarčių savybėms.
Kita problema – skirtingas požiūris į išmaniųjų sutarčių reglamentavimą ES valstybėse narėse. Straipsnyje atskleidžiama, kad šiuo metu ES egzistuoja reguliavimo požiūrių spektras nuo novatoriškų iki konservatyvių, ir nurodomos pagrindinės kliūtys suderinti išmaniųjų sutarčių reguliavimą ES. Nesant bendros sistemos vienoje valstybėje narėje galiojančia ir vykdytina laikoma išmanioji sutartis gali būti nepripažįstama kitoje valstybėje narėje.
Be to, galiojantys ES teisės aktai nėra specialiai pritaikyti išmaniosioms sutartims, tačiau jie turi įtakos tokių sutarčių reguliavimui, nes šiuose teisės aktuose nagrinėjami tokie svarbūs skaitmeninių operacijų aspektai, kaip antai duomenų nuosavybė, prieiga ir kontrolė. Dabartiniuose ES teisės aktuose nėra aiškiai nustatyti su išmaniosiomis sutartimis susiję aspektai. Taigi, norint sėkmingai integruoti išmaniąsias sutartis į ES teisinę ir reguliavimo aplinką, reikės bendrų pastangų sprendžiant šiuos sudėtingus uždavinius.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.