Šiame straipsnyje analizuojama įtampa tarp ES laisvojo judėjimo principo ir socialinės paramos ribojimo ES piliečiams. Nors ES piliečiai turi teisę persikelti ir dirbti kitoje valstybėje narėje, tačiau jiems gali būti nesuteikiama socialinės paramos išmokų.
Keliamas klausimas, ar tokie ribojimai neprieštarauja ES teisei. Teisinių konfliktų kyla dėl Reglamente dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įtvirtinto vienodo požiūrio principo ir Laisvojo judėjimo direktyvos, kuria leidžiama išimtis pradinio gyvenimo laikotarpiu, nuostatų neatitikties.
2010-aisiais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas keliais sprendimais pripažino socialinės paramos išmokų nesuteikimą ES piliečiams teisėtu. Tačiau remiantis šio teismo 2021 m. priimtu sprendimu pradėtas formuoti požiūris, kad egzistuoja pagrindinė teisė į minimalų pragyvenimo lygį. Jame nurodoma, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog socialinės paramos nesuteikimas nesukeltų realios ir neišvengiamos grėsmės asmens pagrindinėms teisėms.
Straipsnyje teigiama, kad minimalus pragyvenimo lygis gali būti teisiškai grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1 straipsniu ir 34 straipsnio 3 dalimi.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.