Straipsnyje analizuojamas įrodymų leistinumo ribojimų (ne) suderinamumas su teisingu civilinio ginčo išsprendimu. Įstatyme įtvirtinti įrodymų leistinumo ribojimai ir draudimai atlieka dvejopą paskirtį: viena vertus, jie apsaugo proceso dalyvius nuo neteisėtų ar netinkamai gautų įrodinėjimo priemonių panaudojimo, kita vertus, neleidžia teismui remtis informacija, kuri, nors ir galėtų prisidėti prie faktinės tiesos nustatymo, būtų įgyta pažeidžiant esminius teisės principus ar įstatymo saugomas vertybes. Tokiu būdu užtikrinama tiesos siekio ir teisėto, sąžiningo proceso, saugant tiek individualius, tiek viešuosius interesus, pusiausvyra. Todėl įrodymų leistinumo ribojimai civiliniame procese suvoktini kaip būtina garantija, leidžianti teismui sprendimą grįsti tik teisėtais, patikimais ir procedūriškai tinkamai gautais duomenimis.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.