Straipsnyje nagrinėjama, ar pagal Lietuvos daiktinę teisę skaitmeninė rinkmena gali būti laikoma nuosavybės teisės objektu. Nors Lietuvos civiliniame kodekse numatoma, kad nuosavybės teisės objektu gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir kitas turtas, teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti, kokie objektai patenka į šią kategoriją ir gali būti laikomi nuosavybės teisės objektais. Analizuojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir kitų valstybių nacionalinių teismų praktika, pagal kurią dažniausiai skeptiškai vertinamas skaitmeninių rinkmenų pripažinimas savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Pabrėžiama, kad skaitmeninės rinkmenos esmingai skiriasi nuo tradicinių nuosavybės objektų, nes jų kopijavimas nėra ribojamas, o identiškos kopijos gali egzistuoti vienu metu ir tai kelia iššūkių specialumo principui taikyti. Straipsnyje daroma išvada, kad skaitmeninė rinkmena ne visada atitinka specialumo ir tiesioginės savininko teisių įgyvendinimo galimybės reikalavimus, todėl jos pripažinimas nuosavybės teisės objektu Lietuvos teisėje išlieka problemiškas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.