Straipsnyje analizuojama bylinėjimosi išlaidų finansavimo pasitelkiant trečiąsias šalis samprata ir jos ribos. Tyrimu siekiama nuosekliai identifikuoti esminius šios ginčų finansavimo formos požymius ir juos analizuojant konceptualiai atskleisti komercinio bylinėjimosi išlaidų finansavimo pasitelkiant trečiąsias šalis esmę. Straipsnyje skiriami keturi esminiai bylinėjimosi išlaidų finansavimo pasitelkiant trečiąsias šalis požymiai: bylinėjimosi išlaidų padengimas, finansavimo teikimas su ginčo šalimi nesusijusio išorinio subjekto, finansavimo atlygintinumas ir sąlyginė, nuo bylos baigties priklausanti finansuotojo gaunama grąža. Pabrėžiama, kad dėl praktikoje egzistuojančios ginčų finansavimo modelių įvairovės šie požymiai turi būti aiškinami sistemiškai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, finansavimo tikslą ir pobūdį. Padaroma išvada, kad aiškus atlygintinio ir neatlygintinio finansavimo atskyrimas yra būtina nuoseklaus rizikų vertinimo ir proporcingo šio instituto reguliavimo sąlyga.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.