Sauliaus Macaičio kino kritika straipsnyje analizuojama kaip sovietmečio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūrinėje žurnalistikoje. Straipsnyje pristatoma Sauliaus Macaičio asmenybė, jos kontekstas, nagrinėjama kritiko kino recepcija ir gero kino samprata, apibūdinama ne estetiniais kino meno kriterijais, o vertybiniais. Remiantis aprašomuoju ir diskurso analizės metodais, tyrime atsakoma į klausimą: kokias vertes atskleidžiantį kiną Macaitis laikė geru? Tyrime pasitelkiami Macaičio tekstai, publikuoti 1974–1992 m. periodiniuose leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Kinas“, „Kultūros barai“, taip pat Macaičio 1990 metais išleistoje knygoje „25 seansai. Vienos kartos kino biografija“. Kadangi Macaičio karjera klostėsi sovietmečiu, jo ankstyvuosiuose tekstuose atsispindėjo ideologiniai reikalavimai. Vėlyvuoju sovietmečiu Macaitis kritiškai įvertino sovietinę sistemą, pripažino savo konformistinę laikyseną, klaidingą Vakarų visuomenės vertinimą. Nors politinis kontekstas buvo nepalankus, Macaičio tekstuose nuosekliai reikšta gero kino samprata, paremta žmogiškumo įprasminimu ekrane, humanistine potekste. Jis kritikavo prastos kokybės komercines, šabloniškas kino juostas, pabrėždamas prasmingo turinio svarbą. Keičiantis politinei situacijai sovietmečio pabaigoje, kritiko recepcijoje išryškėjo įvairiapusės, nesumeluotos tikrovės vaizdavimo kine reikšmė. Nevienodas komercinio kino vertinimas, dėmesys įvairių šalių kino rinkų produkcijai atskleidė Macaičio neutralų, įvairiapusį požiūrį į kino meną.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.