Politinės komunikacijos teorijos kritika įvertinant Rusijos grėsmės sampratą Lietuvos medijose

Santrauka

Ar Rusija yra grėsmė Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms? Šiandien atsakymas šį klausimą dažniau būtų teigiamas: nesibaigiantis barbariškas Rusijos karas prieš Ukrainą ir politiniai pareiškimai leidžia suprasti, kad Rusija yra pasiryžusi susigrąžinti teritorijas, kurias laiko savomis, bet prarastomis. Tačiau prieš 25 metus atsakymas į šį klausimą būtų nevisiškai aiškus ir tvirtas dėl tuomet vyravusių visuomeninių, politinių ir ekonominių argumentų. Nors konkreti Lietuvos istorinė patirtis sovietų okupacijoje ir iš jos išsilaisvinant parodė, kad Rusijos imperialistinės nuotaikos nedingo, o susitarimai su Rusija gali greitai pasikeisti, pavyzdžiui, televizijos debatų laidoje apie Rusijos grėsmę diskutuojama santykiu 3 prieš 1 neigiančiųjų naudai. Kodėl taip galėjo būti? Politinės komunikacijos teorijos sunkiai gali padėti surasti tikslų ir taiklų atsakymą, mat tyrimai susikoncentruoja į demokratiją, kaip nekintančią konstantą, rinkimines kampanijas, medijų technologijų plėtrą ar globalizaciją. Aiškėja, kad dėsningą atsakymą gali pateikti naujas požiūris į politinės komunikacijos šaltinius: istorinių ryšių tarp medijų ir politikų įvertinimas ir jų priartinimas dabarčiai, taip pat sistemingos, klaidinančios demokratijos imitacijos supratimas, kiti svarbūs veiksniai, susiję su veikėjų interesais ir pasirinkimais. Šiame straipsnyje pateikiama esminė politinės komunikacijos teorinių teiginių kritika. Per šią kritiką išskyrus esminius veiksnius, komplikuojančius Rusijos grėsmės sampratą ir remiantis semiotine prieiga suformuojamas kompleksinis modelis, kuriame atsispindi politinės komunikacijos veikėjų požiūrio į Rusiją, kaip grėsmę, priežastingumas.