Visuomenei neįmanu įveikti korupcijos be tyrimų žurnalistikos, jeigu institucijos – kad ir kiek pasikeistų vyriausybių – dešimtmečius atsiskleidžia kaip neįgalios struktūros, kadangi jų pareigūnai ignoruoja piliečių pranešimus apie pažeidimus ir, užuot gynę valstybės interesą, pataikauja nusikaltėliams. Tiriančioji galimą nusikaltimą ir nusižengimą žurnalistika suteikia galimybę visuomenei įvertinti savo išrinktų politikų bei jų paskirtų pareigūnų veiklas. Profesionalus tiriantysis žurnalistas žino, kad pareigūnai, neturintys profesinės atsakomybės ir kompetencijų vadovauti, vengia dalykiškai atsakinėti į klausimus apie problemą jų valdymo sferoje, nes vieša negatyvi informacija lemtų kritiką jų atžvilgiu, todėl, užuot problemą įveikę, dangsto jos priežastis tol, kol problema tampa blogio reiškiniu. Ir net tuomet institucijų vadovai, taip pat ir atitinkami susiję politikai kratosi atsakomybės. Ši publikacija parengta remiantis Rasos Karmazaitės žurnalistinio tyrimo poveikiu, įtraukiant į rubriką „Žurnalistikos kanonas“ interviu su „Lietuvos ryto“/ lrytas.lt publikacijų autore.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.