Svarbiausias miestas žydų viešajame gyvenime: Zalmeno Reizeno tarpukario Vilnos vaizdinys

Santrauka

Vilna tarpukariu anaiptol nebuvo ekonomiškai klestintis miestas ir kituose miestuose, kaip antai Varšuvoje ar Niujorke, gyveno gerokai daugiau žydų, ten veikė spaudos ir teatrų jidiš kalba centrai. Vis dėlto daug iškilių žydų veikėjų, ypač jidišistų, kaip tik Vilną laikė nekarūnuota įsivaizduojamos tarptautinės valstybės, vadintos Jidišlandu, sostine ir net, pasak Zeligo Kalmanovičiaus, „žydų diasporos šventykla“. YIVO direktorius Maxas Weinreichas aukštino Vilnos genius loci (vietos dvasią). Nepaisant ekonominių sunkumų, Vilna siejosi su už patį miestą didesne vizija; tai buvo vizija žydų bendruomenės, įkūnijančios kūrybingo tautinio gyvavimo diasporoje galimybę – gebančios politinį konfliktą atsverti pilietine atsakomybe, įveikti asimiliacijos grėsmę visuotinai puoselėjant žydų kalbą, galinčios sukurti ir išlaikyti socialinių institucijų tinklą, pagrįstą stipriu tautinės atsakomybės jausmu.
Vilna ilgą laiką buvo laikoma Rytų Europos žydų kultūrinės lyderystės centru. Vis dėlto ši savita Vilnos, kaip žydų pilietinės visuomenės modelio, vizija iki galo išsikristalizavo per Pirmąjį pasaulinį karą ir iškart po jo. Kuriant ir formuojant šią idėją svarbų vaidmenį atliko geriausi profesinio Vilnos elito atstovai ir žurnalistai žydai.
Pagrindinė šio projekto įgyvendinimo figūra – Zalmenas Reizenas, iškilus Vilnos jidišistų intelektualas, tarpukariu leisto svarbiausio Vilnos dienraščio Der tog („Diena“) redaktorius. Straipsnyje pasakojama, kaip nenuilstamai Reizenas stengėsi įtikinti visą žydų diasporą, kad Vilna turi tapti pavyzdžiu miesto, tinkamo kurti žydų pilietinę visuomenę, vienijamą bendros jidiš kalbos.