Moišės Kulbako ir Zalmano Šneuro Vilnius: poetinė realybė prieš pakylėtą konstruktą
Straipsniai
Lara Lempertienė
Martynas Mažvydas National Library of Lithuania
Publikuota 2021-12-30
https://doi.org/10.51554/Coll.21.48.14
PDF

Reikšminiai žodžiai

Moyshe Kulbak
Zalman Shneour
Vilniaus vaizdinys

Kaip cituoti

Lempertienė, L. (2021) “Moišės Kulbako ir Zalmano Šneuro Vilnius: poetinė realybė prieš pakylėtą konstruktą”, Colloquia, 48, pp. 227–238. doi:10.51554/Coll.21.48.14.

Santrauka

Straipsnis skirtas Vilniaus įvaizdžiui, sukurtam dviejų žydų poetų – Moišės Kulbako ir Zalmano Šneuro. Autorė pristato jidiš kalba parašytą Kulbako poemą Vilne (1926) ir hebrajišką Šneuro poemą Vilna (1919) kaip dviejų atvejų studiją, bandydama jose rasti inovatyvaus poetiško žydų Vilniaus vaizdavimo. Tačiau kūrinių poetikos nagrinėjimas bei tekstų siunčiamų žinučių svarstymas leidžia konstatuoti, kad iš tikrųjų nauja miesto matymo perspektyva atsiveria Kulbako tekste, tuo tarpu Šneuro poema pasitelkia ankstesnėje žydų literatūroje susiformavusios žydų Vilniaus apdainavimo tradicijos priemonių arsenalą. Abu poetai pristato Vilnių kaip „Jeruzalę“, bet Kulbako poemoje šis vaizdinys formuojasi per poetines sąsajas su klasikiniais žydų tekstais ir jų palaikytas komplikuotas metaforas, o Šneuras savo poetinę viziją grindžia „Šiaurės Jeruzalės“ kliše. Autorė teigia, kad ne tik chronologinis atstumas lėmė Kulbako modernumą ir naujumą: juk dar vėliau, po Holokausto, sukurti Vilniaus vaizdiniai estetiškai kur kas artimesni Šneuro, o ne Kulbako poetinei išraiškai. To priežastį autorė mato potrauminėje patirtyje, Šneuro atveju susijusioje su Pirmuoju pasauliniu karu, o poholokaustinėje literatūroje – su Antruoju. Kulbako poema, sukurta tarpukario žydų literatūros klestėjimo metu, nepekrautas nostalgija, todėl joje ne kuriamas idealizuotas, pusiau mitologinis miesto vaizdas, bet mėginama poetiškai interpretuoti gyvą ir tikrą žydiškąjį Vilnių.

PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.