Straipsnyje pristatoma jauno žuvusio partizano Benedikto Labėno (1919–1949) kūrybos dalis, rašyta gimnazijoje, Rytų fronte ir galbūt pokario partizanų gretose. Straipsnio tikslas – aptarti mažai žinomo autoriaus kūrybos pradžią, santykį su tradicija (krikščioniškąja kultūra, karių dainomis), literatūrinėmis mokyklomis (impresionizmu, psichologizmu, neoromantizmu). Dėmesys telkiamas į lūžinį istorinį laiką, tekstų ir kontekstų sąveikas, tad tyrimui paranki literatūros istorijos perspektyva, hermeneutinis žvilgsnis, sociokultūrinis aspektas. Labėno meninius bandymus pravartu matyti karo metų dvidešimtmečių kūrybos lauke ir taip plėsti „žemininkų“ kartos panoramą; ne mažiau svarbu svarstyti autoriaus kūrinių literatūrinio pajėgumo, paveikumo galimybes. Labėnas augo iš lietuvių neoromantinės tradicijos, kūrybiniais bandymais reagavo į Lietuvos valstybės žlugimą. Jo kūrybai būdinga pasaulio ir žmogaus harmonijos jausmas, asmens pozityvus nusiteikimas, gyvenimo užduoties imperatyvas, vis labiau iš literatūrinių tradicijų išsigryninantis sakymo savitumas, ryškėjanti žanro, stiliaus pajauta. Iki šiol daugybė partizanų tekstų likę neidentifikuoti, autorystės požiūriu mažai analizuoti. Tyrimu siekiama žengti pirmuosius žingsnius šia kryptimi. Pateikiamas galimai Labėnui-Kariūnui priklausančių partizaninių tekstų korpusas, keliamas autorystės klausimas.