Istoriografinė metafikcija: struktūrinė Lindos Hutcheon teorijos adaptacija kaip istorinio romano poetikos strategija

Santrauka

Straipsnyje pristatoma amerikiečių autorės Lindos Hutcheon istoriografinės metafikcijos teorija kaip adaptuotas (pritaikytas) instrumentas ne tik postmodernistinei, bet ir moderniojo istorinio romano diskursyvinei poetikai interpretuoti. Remiantis prielaida, kad šiuolaikinių istorinių romanų poetika nėra vien postmodernistinė, o balansuoja ties modernizmo ir postmodernizmo riba, peržiūrima XX a. 9-ame dešimtmetyje JAV ir Europoje plitusi šios autorės postmodernaus istorinio romano poetikos samprata. Tyrėjai postmodernų istorinį romaną vis dažniau traktuoja kaip modernaus romano formą, todėl Hutcheon išdėstyta teorija turėtų būti ir apribota, ir išplėtota. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip šiuolaikinis istorinis romanas peržiūri (perrašo) abi – istorinę ir literatūrinę – istorinio romano realybes, taip pat aptariamos naratologinės prieigos, tinkamos tiek moderniojo, tiek postmoderniojo, tiek tipologiškai dar neįvardyto šiuolaikinio (1995–2015) istorinio romano poetikos analizei. Istorinio romano poetikos ir recepcijos interpretacijų ieškoma trimis aspektais: 1) pasakojimo kategorijų semiozės ir poetikos (intranaratyvinis istorinių reprezentacijų lygmuo); 2) teksto struktūros ir pasakojimo elementų semiozės ir poetikos (paranaratyvinis istorinių reprezentacijų lygmuo) ir 3) diskurso skolinio (istorinių reprezentacijų per(si)kėlimas). Struktūrinės Hutcheon istoriografinės metafikcijos teorijos adaptacijos principų išbandymui pasitelkiamas lietuvių istorinio romano (Herkaus Kunčiaus Nepasigailėti Dušanskio) pavyzdys.