Emancipuojanti poezija: skaitymai prie Žemaitės kaip feministinis artivizmas

Santrauka

Nors šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjai ir skaitytojai dažnai save sieja su apolitiška laikysena, politiškai įkrauta poezija arba literatūrinis elgesys yra ne visada akivaizdūs ir gali įgauti įvairių formų. Straipsnyje kaip politinis veiksmas analizuojami „Poezijos pavasario“ metu vykstantys poečių skaitymai prie Žemaitės paminklo Vilniuje. Remiantis Pierre’o Bourdieu literatūros lauko teorija, skaitymai gali būti laikomi kolektyvine feministinio artivizmo strategija, kuria steigiama erdvė poečių socialinio, simbolinio ir kultūrinio kapitalo mainams bei kuriamas didesnis kūrėjų moterų matomumas literatūros lauke. Skaitymus galima laikyti politiškais ir dėl jų metu patiriamo, filosofo Jacques’o Rancière’o terminais, emancipuojančio meno ‒ juslumą perskirstanti poezija steigia poečių politinį subjektiškumą, išryškina potencialią literatūros lauko dalyvių lygybę ir vienija kūrėjas kaip estetinę bendruomenę, kurios narės geba užklausti esamus galios santykius ir įsivaizduoti kitokias nei normatyvinės galimybės savo kūnams.