Vinco Krėvės agonas

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos agono formos ir reikšmės Vinco Krėvės dramaturgijoje (Šarūnas, Skirgaila) ir novelistikoje (Šiaudinėj pastogėj, Raganius). Aptariama, jog Krėvės kūryboje dėmesys agono situacijoms ir agoninėms laikysenoms – varžymuisi, ginčui, nesutarimui, nesantaikai, konfliktams – neatsiejamas nuo modernaus sąmoningumo elemento: svarstomos kūrybiškumo ir destrukcijos ryšio problemos. Chronologiškai ankstesnėje dramaturgijoje Krėvė šią problemą kėlė aktualiu meno ir politikos galios santykių aspektu, išryškindamas destruktyvius agono aspektus, o novelistikoje ieškojo lietuvių tradicinei kultūrai būdingo pozityvaus agono modelio. Ši problematikos linija, jungianti stilistiškai skirtingus Krėvės kūrinius, leidžia įžvelgti jo kūrybai būdingą kultūrinės kritikos nuostatą, galimai nukreiptą į XX a. I pusės socialinę-politinę tikrovę.