Straipsnyje nagrinėjami moterų įvaizdžiai ir naratyvai apie jas Latvijos prozoje, sukurtoje SSRS XX a. 3-iame ir 4-ame dešimtmečiais. Analizuojama, kaip šie diasporoje parašyti tekstai atspindėjo ir bandė suderinti ideologinius,
socialinius ir lyčių vaidmenų pokyčius ankstyvojoje sovietų kultūroje. Keliamas klausimas, kokie naratyvai apie moteris buvo paplitę tarp SSRS gyvenusių latvių, kaip jie susiję su tapatybės, priklausymo ir politinio lojalumo klausimais. Straipsnyje naratyvai traktuojami kaip diskursyvūs veiksmai, kurie konstruoja prasmę ir savastį, ir yra nagrinėjami derinant feministinę, imagologinę ir postkolonijinę perspektyvas bei atidžią tekstų analizę. Straipsnyje išryškinami pagrindiniai naratyvų tipai, siekiama parodyti, kaip literatūra formavo „naujos moters“ įvaizdį.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.