Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba už geležinės uždangos: 1979 m. paroda Vakarų Berlyne

Santrauka

Sovietmečiu Lietuvoje griežtai laikytasi požiūrio, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tapybos kūrinių negalima vežioti į parodas dėl jų fizinio trapumo. Tokia nuostata sklandžiai derėjo su sovietų politika varžyti kultūrinį bendradarbiavimą su Vakarais. Vis dėlto 1975 m. Čiurlionio tapybos paroda vyko Maskvoje, o 1979 m. – Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Šiame straipsnyje aptariamos Čiurlionio parodos Vakarų Berlyne, Šarlotenburgo rūmuose, atsiradimo aplinkybės ir vertinimai. Straipsnio tikslas – atverčiant Lietuvos kultūros istorijoje mažai žinomą čiurlionistikos puslapį, atskleisti parodos, kaip natūralaus kultūros vyksmo ir valdančiųjų galios sandūros, rezultatus. Straipsnyje nušviečiama parodos priešistorė, gilinamasi į veiksmus ir sprendimus, lėmusius, kad žalią šviesą šiam projektui uždegė dviejų priešiškų politinių sistemų kultūros sferos atstovai. Ieškoma atsakymo į klausimą, ar Vakaruose įvykusios parodos įspūdžiai ir specialistų recepcija turėjo įtakos vėlesniems Čiurlionio tapybos vertinimams Europos meno kontekste. Straipsnyje remiamasi Lietuvoje prieinamais archyviniais šaltiniais ir korespondencija su parodos rengėjais.