Mikalojus Konstantinas Čiurlionis semiotikų akiratyje: Jeano-Marie Flocho ir Jacques’o Fontanille analizės

Santrauka

Straipsnyje pristatomos, palyginamos ir papildomos semiotinės lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų – 1907–1909 m. nutapytų sonatų („Pavasario sonata“, „Vasaros sonata“, „Jūros sonata“, „Žalčio sonata“, „Piramidžių sonata“, „Saulės sonata“, „Žvaigždžių sonata“) analizės, kurias atliko prancūzų semiotikai, Algirdo Juliaus Greimo mokiniai: Jeanas-Marie Flochas (straipsnis „Formos gyvenimas. Žvilgsnis į M. K. Čiurlionio nutapytas sonatas“, 1985) ir Jacques’as Fontanille (straipsnis „Poliskopija Čiurlionio nutapytose sonatose“, 1995). Daugiausia vietos skiriant dviejų „Žvaigždžių sonatos“ ciklo paveikslų „Allegro“ ir „Andante“ analizei, pasiūlyta įvesti transcendentinio lėmėjo poziciją aprašant naratyvinį jų lygmenį. Straipsnyje išryškinta, kaip reikšmingos semiotinės išraiškos ir turinio formos elementų analizės menų sintezės idėją realizuojančiuose paveiksluose atskleidė muzikinės sonatos formos poveikį tapybai, kokių naujų reikšmių analizuotuose Čiurlionio paveiksluose jos atvėrė, kaip išryškino Čiurlionio tapybai būdingas Europos meno tendencijas ir jos universalų kultūrinį matmenį.