Sovietinė ideologija ant padėklo: maistas lietuvių ir latvių literatūroje

Santrauka

Straipsnyje analizuojama, kaip maisto vaizdinija šiuolaikinėje XXI a. lietuvių ir latvių literatūroje originaliai įprasmina sovietinį laikotarpį ir ideologinį jo pėdsaką. Pasiremiant imagologijos ir gastropoetikos perspektyvomis, nagrinėjami trys lietuvių ir latvių kūriniai: Laimos Vincės dienoraštis Lenino galva ant padėklo / Amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais / 1988 m. rugsėjis – 1989 m. rugpjūtis (lietuvių k., anglų k. 2008), Noros Ikstenos romanas Motinos pienas (Mātes piens, 2015, lietuvių k. 2018) ir Dacės Rukšānės romanas Ruso oda (Krieva āda, 2020, pakartotinai išleistas 2025). Šių kūrinių analizė atskleidžia, kaip kulinariniai motyvai išryškina galios santykius: mėsos įvaizdžių panaudojimas pabrėžia įkyrų rusiško imperinio vyriškumo diktatą; pieno semantika, paprastai siejama su rūpesčiu, įgauna kartų, primestos pasaulėžiūros nulemtą skonį; degtinė atskleidžia režimo niveliuojantį spaudimą, o vynas leidžia nujausti vidinės rezistencijos blyksnius. Su maistu susijusios scenos taip pat apnuogina sovietines socialines hierarchijas, kurias formavo stoka ir neformalūs prieigos tinklai. Gastronominė vaizdinija yra priemonė, kuri Baltijos šalių autoriams padeda pademonstruoti sovietmečio poveikį lokalioms tapatybėms ir jų atsinaujinimo, kultūrinio atsikūrimo galimybes prasidėjus perestroikai.