Miško sesių balsas: (ne)žinomos patirtys Dianos Glemžaitės poezijoje

Anotacija

Straipsnyje analizuojama Dianos Romualdos Glemžaitės-Bulovienės (1925–1949) paskutiniųjų dvejų gyvenimo metų – brandžiausia – kūryba, rašyta besislapstant, bendradarbiaujant kaip ryšininkei ir tapus partizane. Siekiama nagrinėti šio laikotarpio eilėraščiuose atsiskleidžiančias patirtis kaip poetines partizaninio karo raiškos struktūras ir kelti klausimą apie jų autentiškumo statusą, semantines partizaninės literatūros teksto ribas, karo literatūros skaitymo kodus. Interpretacinė prieiga grindžiama literatūros sociologo Dominique’o Maingueneau aprašytu abipusiu teksto ir konteksto santykiu, tekstų analizei pasitelkiama jo pasiūlyta paratopinės sankabos sąvoka, remiamasi semiotinės analizės principais. Į partizaninės literatūros tyrimus neįtrauktas Glemžaitės kūrybos palikimas iškelia moteriškos autorystės reikšmės klausimą. Laikantis nuostatos, kad partizanų kūryboje egzistuoja nepaneigiamas ryšys tarp eilėraščio kalbančiojo ir tą eilėraštį rašančiojo, tekstų interpretacijai pasitelkiami biografinį diskursą konstruojantys tekstai (atsiminimai, laiškai, archyvinė kūrybos medžiaga, istoriniai tyrimai). Tyrime telkiamasi į patirtis, susijusias su šio laikotarpio Glemžaitės poezijoje išryškėjusia supratimo problema, kuri plėtojasi dviem trajektorijomis: bendrą partizaninio kelio pasirinkimo klausimą bei supratimą ir specifinį – moters pasirinkimą. Pirmuoju atveju atskleidžiamos partizaniško gyvenimo patirtys, įtvirtinamos per mes/jie perskyrą, klajūnystę, benamystę, radikalaus pasikeitimo savivoką ir veiklią tėvynės meilę; antruoju – per tik moterims skirtą vertinimą ir partizanišką motinystę. Šie erdviniai, veikėjų, elgesio modelių ir kt. elementai Glemžaitės poezijoje pasirodo kaip paratopinės sankabos.