Juozo Kėkšto kultūrinis tarpininkavimas: spaudos, vertimų ir originaliosios kūrybos sąveika

Anotacija

Straipsnyje analizuojamos tarpukario Vilniaus literatų, vėliau – poetų žemininkų aplinkoms priklausiusio Juozo Kėkšto (1915–1981) kultūrinio tarpininkavimo praktikos. Teigiama, kad „paribio poetu“ įprastai laikomo Kėkšto vieta lietuvių kultūros istorijoje geriausiai atsiskleidžia tada, kai visos jo literatūrinės veiklos sritys – spaudos kūrimas, vertimai ir originalioji poezija, jų publikavimo strategijos – matomos ir vertinamos kaip vientisa kūrybinės veiklos erdvė. Būtent taip žiūrint geriausiai išryškėja skirtingų sričių tarpusavio sąveika, konkrečių verstų autorių reikšmė, paties Kėkšto veiklos nuoseklumas bei jo vieta lietuvių kultūroje. Tyrimas rodo, kad vertimas Kėkštui buvo ne antraeilė ar atsitiktinė veikla, o esminė kūrybinės laikysenos dalis, leidusi ne tik aiškiau artikuliuoti estetines ir idėjines nuostatas, bet ir kryptingai formuoti tekstų atranką, jų interpretaciją bei recepcijos horizontą. Taip Kėkštas atsiskleidžia kaip aktyvus kultūrinis ir tarpkultūrinis tarpininkas, jungęs skirtingas literatūrines erdves ir kartu formavęs simbolines ir fizines bendruomenes, grindžiamas ne teritoriniu ar politiniu bendrumu, o bendra katastrofinės epochos patirtimi, egzistencinėmis laikysenomis ir ištikimybe kūrybai bei kultūriniam darbui. Šiame procese ypač ryškiai iškyla Czesławo Miłoszo figūra – jo poezijos vertimai susieja skirtingus Kėkšto veiklos laikotarpius ir kontekstus.