Eroso vaizduotės problema. Teoriniai klausimai ir šiuolaikinės lietuvių poezijos trajektorijos

Anotacija

Straipsnio objektas – lietuvių poezijoje vis naujai pasirodantis eroso fenomenas, kurį lemia tiek poetinės kalbos paieškos, tiek ir platesnio kultūros, filosofinės minties lauko, literatūros istorijos procesai. Straipsnyje keliami probleminiai klausimai, ką reiškia eroso vaizduotė, koks fenomenologinis šio koncepto pagrįstumas, kuo ypatinga eroso vaizduotės reprezentacija šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Filosofų Maurice’o Merleau-Ponty, Jeano-Paulio Sartre’o Wolfgango Iserio ir kitų autorių teorijos ne tik leidžia gilintis į eroso ir vaizduotės fenomenus, ne tik pagrindžia poezijai būdingą šių fenomenų sampratą, bet ir sudaro sąlygas konceptualizuoti eroso vaizduotę, ko ir siekiama straipsnyje. Straipsnyje aprašoma, kaip Sigito Gedos, Sigito Parulskio, Gyčio Norvilo eilėraščiuose, autoriams pasitelkiant savitą poetinio vaizdavimo, metaforų kalbą, perkuriamos meilės troškimo, eroso kaip geismo, kūno traukos, kūniško ir dvasinio ilgesio patirtys, išryškėjančios per lyrinio subjekto ir Kito vaizduotės prizmę.