Regioninės atminties raiška Lietuvoje 1918–1940 metais: du Žemaitijos atvejai

Santrauka

Lietuvoje 1918–1940 metais galima konstatuoti siekius stiprinti Žemaitijos regiono ir žemaitišką tapatybę. Žemaitiškos tapatybės stiprėjimą turėjo lydėti ir Žemaitijos ir (ar) žemaičių regioninės atminties kultūros kūrimas. Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus, ar buvo kryptingų pastangų formuojant regioninę Žemaitijos ir (ar) žemaičių atminties kultūrą ir kokie ženklai viešoje erdvėje patvirtina šiuos procesus. Ieškant atsakymų į šiuos klausimus atlikta dviejų atvejų studija, kurios tyrimo objektais buvo pasirinkti muziejus „Alka“ ir Raseiniuose pastatytas paminklas „Žemaitis“.
Remiantis atliktomis atvejų studijomis teigiama, kad būta kryptingų pastangų formuoti regioninę Žemaitijos ir žemaičių atminties kultūrą. Tai lėmė žemaitišką tapatybę turinčio regioninio elito atstovų suvokimas, kad žemaitiška tapatybė negalima be ją patvirtinančios ir palaikančios atminties kultūros. Pripažinta, kad regioninei Žemaitijos atminties kultūrai reikia ją reprezentuojančių institucijų – tokių kaip, pavyzdžiui, muziejus, kurio ekspozicijos įkūnytų Žemaitijos istorijos naratyvą, o jis padėtų palaikyti ir įtvirtinti žemaitišką tapatybę. Žemaičių atminties kultūros formavimosi procesą liudija šios kultūros apraiškos viešoje erdvėje – paminklai. Tokią raišką patvirtina Raseiniuose pastatytas paminklas „Žemaitis“. Šis paminklas per nuasmenintą žemaičių valstiečio vaizdinį perteikė istorinį naratyvą apie tai, kaip XIX a. tautinio atgimimo metu atbudusi tauta ginkluotų kovų keliu atkūrė Lietuvos valstybę, o žemaičiai buvo aktyvūs šio istorinio proceso dalyviai. Paminklas vienu metu pasakojo ir naujausių laikų Lietuvos istoriją, ir Žemaitijos ir žemaičių vaidmenį šioje istorijoje. Jis gali būti pavyzdys, kaip susipina regioninis ir nacionalinis istoriniai naratyvai, kaip regioninė atminties kultūra formuojasi veikiama nacionalinės atminties kultūros.