Straipsnyje nagrinėjama lietuvių darbo migracija į Kuršo ir Lifliandijos gubernijas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Aptariamos pagrindinės migracijos priežastys: darbo jėgos perteklius Lietuvos kaime, vangiai besivystanti vietinė pramonė ir spartus Latvijos pramonės augimas. Parodoma, kad Ryga ir Liepoja tapo svarbiausiais lietuvių traukos centrais dėl išvystytos pramonės, didesnių atlyginimų ir geografinio artumo. Straipsnyje analizuojama Latvijos darbo rinka, pramonės struktūra ir jos poreikis nekvalifikuotai bei pusiau kvalifikuotai darbo jėgai. Atskleidžiama, kad lietuviai dirbo tiek pramonės įmonėse (ypač chemijos, metalo, tekstilės ir maisto pramonėje), tiek žemės ūkyje Latvijos kaimo vietovėse. Aptariamos lietuvių darbo ir gyvenimo sąlygos, atlygio skirtumai bei kvalifikacijos reikšmė uždarbiui. Taip pat nagrinėjami socialiniai santykiai tarp lietuvių darbo migrantų ir vietinių darbininkų, įskaitant konkurenciją darbo rinkoje ir konfliktus streikų metu. Straipsnyje daroma išvada, kad lietuvių darbo migracija buvo reikšminga Latvijos ekonomikos ir miesto proletariato formavimosi dalis iki Pirmojo pasaulinio karo.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.