Lietuva ir lietuviai Imanto ir Rimanto Zieduonių knygoje Palietuvėlė (Leišmalīte)

Santrauka

Vieno žymiausių Latvijos rašytojų Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis, 1933–2013) kartu su sūnumi rašytoju Rimantu Zieduoniu (Rimants Ziedonis, g. 1962) parengta kultūrologinės publicistikos, eseistikos knyga Palietuvėlė (Leišmalīte, 2012) yra skirta specifiniam beveik 600 km ilgio Latvijos pasienio regionui, kuris įvardijamas latvišku žodžiu leišmale (‘palietuvys’, ‘palietuvė’). Šis žodis Latvijoje yra ir daug dažnesnis, ir daug funkcionalesnis už lietuviškus analogus, skirtus įvardyti šios pusės pasieniui: „palatvijys“, „palatvė“.
Analizuojamoje knygoje neišvengiamai daug dėmesio skiriama lietuviams, Lietuvai bei įvairiapusiams santykiams tarp abiejų etnolingvistiškai giminiškų baltų tautų, tarp abiejų valstybių. Straipsnyje kaip metodologiniu pagrindu remiamasi klasikiniu literatūrologinės komparatyvinės imagologijos principu analizuoti vienos šalies ar kokių nors jos elementų įvaizdį kitos šalies literatūroje, mene, kultūroje. Remiantis šiuo principu, žvalgoma, kokie Lietuvos ir lietuvių vaizdiniai išryškėja knygoje Palietuvėlė: tiek vaizdiniai, matomi ir vertinami iš palietuvės (leišmale) regiono pozicijų, t. y. pasienio gyventojų latvių, tapusių knygos „personažais“, akimis; tiek vaizdiniai, matomi ir vertinami per palietuvės prizmę, t. y. pačių knygos autorių, pasakotojų akimis.
Atkreipiamas dėmesys ne tik į pačius vaizdinius, bet ir į jų susidarymo istoriją, funkcionavimą, keitimosi dinamiką, į jų emocinį ar kitokį vertinimą, į pačius įvairiausius jų kontekstus: istorinius, politinius, ekonominius, prekybinius, kultūrinius, administracinius, net elementarius buitinius ar kriminalinius. Atskirai trumpai charakterizuojami „persiliejantys“ variantai: įvairios situacinės ir pastovesnės latvių ir lietuvių vaizdinių jungtys baltiškumo, kalbų giminingumo pagrindu.
Imagologiškai dėsningai lietuvių, Lietuvos vaizdiniai knygoje Palietuvėlė formuojasi palyginimo pagrindu, kai sãvos latviškos realijos vertinamos analogiškų lietuviškų realijų fone. Yra laužomi kai kurie istorinėje-kultūrinėje latvių atmintyje nusistovėję stereotipiniai lietuvio įvaizdžiai, perkeičiant juos į priešingos reikšmės įvaizdžius. Apskritai knygoje vyrauja subjektyviomis patirtimis, asmeniniais įsivaizdavimais paremta lietuvių, Lietuvos vaizdinio idealizacija, nors netrūksta ir jo pašiepimo, kritiško požiūrio.