Latvių literatūroje nuo XIX a. antros pusės santykinai dažnai vienokiu ar kitokiu rakursu, kartais išsamiai, konceptualiai, kartais epizodiškai, prabėgomis vaizduojami lietuviai, Lietuva, jos istorija, konkrečios jos vietos. Straipsniu siekiama parodyti, koks lietuvių ir Lietuvos įvaizdis, galėjęs daryti poveikį latvių literatūrai, buvo susiformavęs prieš jai randantis ir jos radimosi metu: tautosakoje, XVIII–XIX a. Baltijos vokiečių raštijoje ir tautinio atgimimo veikėjų darbuose.
Latvių liaudies dainose lietuviai (leišiai) daugiausia vaizduojami arba kaip artimi, vedybiniais santykiais su latviais susisaistantys ar galintys susisaistyti žmonės, arba kaip priešininkai, užpuolikai, nuo kurių reikia gintis. Nemažai dainose ir visokių kitokių, atsitiktinių, sunkiai klasifikuojamų lietuviškų motyvų. Pasakojamojoje tautosakoje lietuvio paveikslas vienpusiškesnis ir ne itin prielankus: lietuvis dažniausiai portretuojamas pašiepiamai, išryškinant neigiamas savybes, tokias kaip tingumas, nesumanumas, patiklumas ir panašios.
Baltijos vokiečių tekstuose to meto lietuvis irgi daugiausia apibūdinamas neigiamai, pabrėžiant jo vangumą, atsilikimą, neišprusimą. Kitoks jų aprašomas praeities Lietuvos, jos valdovų vaizdas: santūrus, objektyvizuotas, su kartais prasiveržiančiomis nuostabos, pagarbos gaidomis buvusiai Lietuvos geopolitinei, karinei galybei. Pradėta senąją lietuvių (ir prūsų) religiją, mitologiją traktuoti ir kaip latvių (Gotthardas Friedrichas Stenderis (1714–1796) ir kiti), įžvelgta lietuvių, senprūsių ir latvių kalbų, etnosų bendrystė, netgi laikant juos visus viena tauta (Carlas Friedrichas Watsonas (1777–1826) ir kiti), imta teigiamai vertinti ir pristatyti Lietuvos istoriją, priartinant ją prie Latvijos istorijos (Garliebas Helwigas Merkelis, 1769–1850).
Lietuvių ir latvių kalbos, religijos, istorijos bendrystės ar giminystės idėjas aktyviai perėmė ir intensyviai puoselėjo jaunalatviai (jaunlatvieši) ir kiti XIX a. antros pusės latvių tautinio atgimimo veikėjai. Jie rašė apie neatskiriamą latvių-lietuvių istoriją ar net vieną tautą, gilinosi į lietuvių praeitį, kalbą, jų duomenimis ir objektyviai, motyvuotai, ir subjektyviai, nemotyvuotai išplėsdami Latvijos istorijos sampratą, turtindami latvių kalbą. Atis Kronvaldas (Atis Kronvalds, 1837–1875), Juris Alunanas (Juris Alunāns, tikr. Gustavs Georgs Frīdrihs Alunāns, 1832–1864), Fridrichas Veinbergas (Fridrihs Veinbergs, 1844–1924), Andrejis Dyrikis (Andrejs Dīriķis, 1853–1888) ir kiti šviesuoliai buvo tie, kurių pastangomis lietuvių ir Lietuvos įvaizdis viešojoje Latvijos erdvėje darėsi pozityvesnis, neretai – siejant su praeitimi – buvo idealizuojamas. Tokį jį, idealizuotą, nuo XIX a. vidurio daugiausia ir perėmė latvių romantinė, neoromantinė literatūra.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.