2025 metais kalbos istorikui, dialektologui, gramatikos specialistui, vietovardžių tyrinėtojui, tautosakininkui, kalbos grynumo puoselėtojui, leksikografui Juozui Balčikoniui sukako 140 metų. Kalbininkas J. Balčikonis yra kilęs iš Panevėžio krašto, kuris yra didelės ir gyvybingos rytų aukštaičių – panevėžiškių – patarmės dalis. Balčikonis ne kartą tiesiogiai ar netiesiogiai yra išreiškęs savo teigiamą požiūrį į tarmes, susirūpinimą dėl jų likimo, į tarminių formų svarbą kalbos mokslui. Daug tokių pastebėjimų galima rasti įvairiuose jo kalbos klausimais spausdintuose darbuose.
Straipsnyje, remiantis Balčikonio „Rinktinių raštų“ dvitomiu, išleistu 1978 ir 1982 metais (sudaryt. Aldonas Pupkis), atsiminimų knygos „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną“ (sudaryt. Birutė Goberienė ir Aldonas Pupkis, 2006) pavyzdžiais, taip pat kalbininko atliktais įvairių pasakų vertimais, aptariamos Balčikonio tarminės nuostatos, jo darbuose aptinkama tarminė leksika, vaizdingi žodžiai ir posakiai. Tyrimas parodė, kad dažniausiai apie tarmių svarbą Balčikonis rašė „Lietuvių kalbos žodynui“ skirtuose straipsniuose, o gimtosios tarmės kalbines ypatybes – leksines ar gramatines – dažnai traktuodavo kaip atramines, nediskutuotinas, teikiant ar įteisinant ne vieną bendrinės lietuvių kalbos gramatinę formą ar vietovardžio atitikmenį. Ir pats Balčikonis savo darbuose – pasakų vertimuose ar negrožiniuose darbuose – gausiai vartojo tarmines formas, vaizdingąją leksiką.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.