Oberhofo kapinynas (dabar Aukštkiemiai, Klaipėdos r.) yra Baltijos jūros Lietuvos pajūryje. Jį nuo 1886 iki 1888 metų kasinėjo Olto Tischleris. 1894 kasinėjimus tęsė Alfredas Jentzschas, Heinrichas Kemkė ir Kretschmannas. Kasinėjimų plotą sudarė 4225 m2, čia rasti 452 palaidojimai. Jie datuojami nuo romėniškojo laikotarpio (III a. po Kr.) iki viduramžių (XII a. po Kr.). Oberhofas laikomas nuolat cituojamu Tišlerio Rytprūsių chronologinio skirstymo kapinynu. Išskyrus apžvalginius pranešimus ir iliustracijas bei pavienių objektų paminėjimą, medžiaga apie kapinyną niekada nebuvo skelbta.
Radiniai pateko į Karaliaučių, visų pirma į Fizikos ir ekonomikos draugijos archeologinę saugyklą, o vėliau į muziejų “Prussia”, kur buvo saugomi iki Antrojo pasaulinio karo. Karo sumaištyje kolekcija buvo suskaidyta į dalis, kurios ilgai buvo laikomos dingusiomis be žinios. Šiuo metu didesnė išlikusios kolekcijos dalis saugoma Berlyno priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje.
Iš pradžioje inventorizuotų 3064 radinių, paskutiniais duomenimis, 1548 radiniai yra Berlyne. Prie jų dar reikėtų priskirti 31 keraminį indą, esanti Varmijos ir Mozūrijos muziejuje Olštyne. Galutini išsaugotų radinių sąrašą sudaryti sunku todėl, kad dingo “Prussia” muziejaus inventorinės knygos. Likę dokumentai - tai visų pirma kapų aprašymo aktai, iš dalies su brėžiniais, planų fragmentais ir įvairiais sąrašais.
Kaip atkuriami kapų turinio aprašai, norėtųsi pailiustruoti remiantis kapu Nr. 75. Išsyk ant visų radinių buvo prilipdomos mažytės etiketės su inventoriniu numeriu ir radiniai pagal kapus dedami ant kartono. Kadangi radiniai Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo daugybę kartų buvo perdedami nuo vieno kartono ant kito, daug jų nukrito ir pasimetė. Kartais ir ant kartono buvo nurodomi inventoriniai numeriai, pavyzdžiui, 18285 ir 18286. Pagal išlikusius ant kartonų kontūrinius šešėlius galima manyti, kad prie kartono buvo pritvirtintas ietigalis ir pjautuvas. Šie duomenys ir prie kartono pritvirtinti daiktai su jų numeriais, medinis pagrindas antkaklei (18277) ir žąslų fragmentas (18281) tesudaro rastrą.
Oberhofo archyvų dokumentuose išliko vieno kapo aprašas, darytas paties Tischlerio ranka, su nedideliais brėžinukais, rodančiais, kur gulėjo įkapės. Rekonstrukcijai ypač svarbus vadinamasis Tischlerio lapelių katalogas, kurio fragmentai šiuo metu saugomi Varmijos ir Mozūrijos muziejuje Olštyne. Nors iki šiol nesuvokiame jo pirminės funkcijos, galime manyti, kad jis gana tiksliai atspindi anuometinę inventorizaciją. Nors kataloge įvardijami kokiame nors kape rastų radinių skaičiai, nenurodomi jų inventorizacijos numeriai; suskaičiavus kataloge paminėtus radinius ir palyginus juos su turimais radiniais galima nustatyti nuoseklią numerių eilę, galiojančią vienam kapui.
Kataloge įvardijami šie kapo Nr. 75 radiniai: kalavijas, kirvis, pjautuvas, galąstuvas, du ietigaliai, “žąslai su arklio galvomis”, apyrankė, du įvijiniai žiedai, trys gintariniai karoliukai, dvi žalvarinės segės, sidabrinė antkaklė ir mažas galąstuvas. Taigi kapui Nr. 75 gali būti priskirti Berlyno muziejuje saugomi segės fragmentai (18275 ir 18276), apyrankė storėjančiais galais (18278), skiltuvas (18287) ir antrasis žąslų fragmentas.Apyrankė storėjančiais galais buvo paskelbta Nilso Åbergo 1919 metais, o seges iliustruoja piešiny, esantis jo palikime. Antkaklė ir ietigaliai atskirai apibūdinti Marthos Schmiedehelm palikime.
Daugiau informacijos apie Oberhofe rastus radinius pateikiama Herberto Jankuhno, Rudolfo Grenzo, Carlo Engelio, Bemhardo Salino, Carlo Axelo Mobergo ir Felixo Jakobsono moksliniuose palikimuose.
Remdamiesi kai kuriais radiniais, pabandysime rekonstruoti išorinius Oberhofo kapinyne palaidotų žmonių bendruomenės ryšius. Tam pasirinkome tam tikrus romėniškojo laikotarpio, tautų kraustymosi epochos ir vikingų laikotarpio segių ir smeigtukų tipus.
Ypač puikiai atsekami ryšiai su Semba ir Mozūrija. Būtent čia randame Oberhofo kapinyne aptiktų radinių analogų - seniausios segės, lankinės žieduotosios segės su aukšta užkaba.
Paprotys dėti į kapus monetas romėniškajame laikotarpyje taip pat sieja Vakarų Lietuvos teritoriją su Semba ir Mozūrija. Tai įrodė Nowakowskis.
Laiptelinės segės su trimis vienodo ilgio laipteliais ir pailga kojele (Hauptmannas tokias seges priskiria prie 6 serijos segių) būdingos Vakarų ir Vidurio Lietuvai ir yra laikomos vietine forma (1 pav.). Radinys iš Oberhofo (kapas Nr. 178) (2 pav.) turi mažus sparnelius ties pirmuoju laipteliu, o tokios segės paplitusios Šiaurės rytų Pabaltijyje. Šis pavienis radinys iš kapinyno (3 pav.) pagal Hauptmanno skirstymą priklauso 3 serijos 1 variantui, būdingam vėlgi Sembai ir Mozūrijai.
Smeigtukai su tutuliu ir žydro stiklo akute būdingi Vakarų Lietuvai, o Oberhofe rasti smeigtukai yra tipiškai mozūriški (Beckmanno grupė L). Kape Nr. 309 šie smeigtukai kombinuojami su vietinių tipų smeigtukais. Na, o grupės B smeigtukai (Beckmanno grupavimas), kurių taip dažnai randama Oberhofe, labiausiai buvo paplitę Mozūrijoje, Latvijoje ir Estijoje.
Klasikinė segė žvaigždine kojele, atstovaujanti, anot Bitner-Wróblewskos, antrajam tipui, rasta kape Nr. 399 (4 pav.), yra kilusi iš Dollkeimo-Kovrovo kultūros, t. y. iš Sembos, dar randama ir Mozūrijoje, Sūduvoje, Lietuvoje ir pavieniui - Estijoje. Šiek tiek jų rasta Elande, tai rodo, kad prekybiniai ryšiai vedė per Baltijos jūrą. IV tipo segių žvaigždinėmis kojelėmis, anot Bitner-Wróblewskos, lygiai kaip ir 397 grupės radinys iš Oberhofo (5 pav.), randama tik Dollkeimo-Kovrovo kultūros areale.
Oberhofe rasta tik viena lankinė segė (6 pav.). Anot Kühno, ji labiausiai lygintina su Breitenfurto tipo sege. Kühnas kalba apie platų šių segių paplitimą, ypač Šiaurės Vokietijos lygumoje tarp Vėzerio ir Oderio žiočių, o Vakarų baltų radiniai, anot Hilbergo, daugiausia koncentruojasi Semboje. Bet jei atidžiai pažiūrėsime į Oberhofo lankinę segę, išvysime akivaizdžius nukrypimus: viršutinė plokštelė yra ne pusapvalė, o maždaug trikampė, o rombo formos apatinė plokštelė baigiasi apvaliu skritulėliu, o ne smailia gyvulio galva. Ši segė yra 7 cm ilgio - gerokai didesnė nei Breitenfurto tipo segės. Oberhofo segės lankelis apipavidalinimu ir struktūra atitinka segės su žvaigždine kojele lankelius, ir apvalus kojelės skritulėlis greičiausiai kildinamas iš pastarųjų. Galima manyti, kad vietinis meistras, mokantis gaminti seges su žvaigždine kojele, bandydamas pagaminti lankinę segę su trimis ataugomis, sujungė viename gaminyje abiejų formų požymius.
Vikingų laikais vėl sustiprėja kontaktai su Skandinavija, ypač su Gotlando sala. Tai dar 1931 metais įrodė Nermanas, remdamasis įvairiais pasaginių segių, diržų sagčių ir diržų skirstiklių tipais.
Čia norėtųsi apsistoti prie žalvarinės pasaginės segės, rastos kape Nr. 451 (7 pav.). Jos kontūras atitinka pasaginę gyvulinę segę su plokščiais galais. Ji sujungta V formos tarpine jungtimi, tad galima kalbėti apie apskritą segę. Lankelis yra apvalaus pjūvio ir turi trigubai profiliuotus pastorinimus galuose bei priešpriešinėje pusėje į dešinę ir į kairę nuo adatos. Adatos smaigalio nėra, bet ji kažin ar buvo toli išsikišusi virš segės galų.
Pasaginių segių su plokščiais galais ir atgal žiūrinčiomis gyvūnų galvomis randama Gotlande, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Galima išskirti įvairius variantus, bet net ir stilingiausiuose variantuose segės galuose susidaro apvalios plokštumėlės dėl atgal žiūrinčių galvų, sujungtų lankeliu. O štai Oberhofo segėje ši vieta pripildyta didelių koncentrinių apskritimų. Geriausias lietuviškas analogas, turintis šį požymį - tai segė iš kapo Nr. 3 Paulaičiuose. Prieš Borre stiliumi papuoštą galą esantis vainikėlis byloja, kad kalbėti reikėtų ne apie pasaginė segę, o apie apskritą segę. Šitokių Borre stiliumi papuoštų apskritų ilgių, kaip nurodo Lehtosalo-Hilanderis, daugiausia pasitaiko pietryčių Švedijoje ir prieš ją esančiose Elando ir Gotlando salose. Pavieniui jų aptinkama ir Norvegijoje, Suomijoje, o ypač daug jų randama Šiaurės Rusijoje, prie Ladogos ežero ir prie Volgos. Geriausias jų atitikmuo galėtų būti Oberhofo radinys, būtent apskritas smeigtukas iš Birkos (kapas Nr. 512). Deja, Oberhofo segei būdingas tolesnis dekoro supaprastinimas: numanoma gyvulio galva segės viduryje jau tėra tik plokščia V formos jungiamoji dalis, viršuje turinčios būti kitos gyvūno galvos ir vainikuojančio ornamento nėra. Taigi segės arba segmento kontūras vėlei atitinka pirmiau aprašytas pasagines gyvulines seges plokščiais galais. Ir lankinei segei iš tautų kraustymosi laikotarpio (kapas Nr. 102), ir pasaginei segei iš vikingų amžiaus (kapas Nr. 451) būdingas dviejų skirtingų puošiamųjų tipų požymių kombinavimas. Ir šiuo atveju galime kalbėti apie tai, kad tikriausiai dirbo vietinis amatininkas, bet tiek smeigtuko, tiek pasaginės segės tipai jam turėjo būti išties gerai žinomi.
Nors šnekame tik apie tam tikrus pavyzdžius, radiniai iš Oberhofo kapinyno demonstruoja įvairiausių krypčių įtaką. Ypač romėniškajame laikotarpyje, netgi tautų kraustymosi laikotarpyje pastebimi glaudūs ryšiai su Semba ir Mozūrija, iš dalies su Dollkeimo-Kovrovo kultūros arealu. Be to, buvo palaikomi ryšiai su Estija ir Latvija. Vikingų amžiuje ryšiai su Skandinavija, ypač su Gotlandu, suintensyvėjo.
Dabartinė tyrinėjimų būsena leidžia teigti, kad vėlyvesniuose laikotarpiuose išties vyravo įvežtų prekių imitacija. Visos svetimos formos buvo kombinuojamos su būdingais vietiniais tipais. Kapų su visiškai “svetimomis” įkapėmis nerasta, tad negalima kalbėti apie asmenų iš paminėtų teritorijų imigraciją.
Retkarčiais iš įvairios kilmės elementų buvo sukuriama vietinių formų.
Akivaizdu, kad bendruomenė, kurios nariai palaidoti Oberhofe, visais istoriniais laikotarpiais dalyvavo prekių mainuose ir buvo Baltijos jūros prekybinio tinklo dalis.