Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Lenkijos Liaudies Respublikos politinės policijos

Santrauka

Sovietų valdžiai buvo būtina sukurti saugumo struktūras satelitinėse valstybėse. Kadangi palydovinės komunistų partijos buvo silpnos (stalininės represijos jas dar labiau susilpnino), sovietų valdžia visiškai nepasitikėjo savo sąjungininkais. Lenkijoje kilo visuotinis visuomenės pasipriešinimas, o komunistų valdžia buvo itin silpna, tad sovietų nepasitikėjimas yra suprantamas. Rytų Vokietija – tai nugalėtas ir neapkenčiamas priešas. Ji tik 1949 m. atgavo valstybingumą ir dalinę nepriklausomybę, nors saugumo struktūrų pagrindus pradėta rengti jau po 1945 m.1944–1953 m. abiejų šalių saugumo tarnybos kovojo su tikrais ir tariamais priešais. Šioms strukūroms budingti tam tikri panašumai ir skirtumai. Panašumai: pavaldumas komunistų partijai; kalėjimų sistemos kūrimas, kurį paskatino politinė policija; fizinės represijos stalininiu laikotarpiu; didelė finansinė našta biudžetui. Panašumus lėmė sovietų pavyzdys ir jų įtaka. Svarbiausias abiejų šalių politinės policijos panašumas buvo bejėgiškumas prieš augantį masinį eilinių žmonių judėjimą. Skirtumai:Štazi aparatas buvo nuolat plečiamas, o Lenkijos Liaudies Respublikoje politinė policija turėjo didelių vidinių ir personalo problemų. Štazi informatorių skaičius nuolat augo, o Lenkijoje šis skaičius svyravo. Rytų Vokietijoje buvo daug didesnės galimybės daryti žmonėms spaudimą, o Lenkijoje veikė daugybė socialinių institucijų, kurios gynė persekiojamąjį ir atliko svarbiausią vaidmenį. Štazi personalas buvo visiškai pasirengęs baigti savo veiklą, o slaptoji policija komunistinėje Lenkijoje nuosekliai perėjo „moralinės korupcijos“ fazes.