Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos
Remiantis tarptautinėmis konvencijomis, partizaninį pasipriešinimą reikėtų vertinti kaip valstybės teisės į savigyną, vieną iš seniausių tarptautinės teisės institutų, įgyvendinimą. Nors Lietuvos Respublika nesugebėjo suformuoti tikros ir užsienio valstybėse pripažintos vyriausybės emigracijoje, kuri visiškai atstovautų okupuotai tautai (veikė diplomatinė tarnyba ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), partizaninio judėjimo tikslai (atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir demokratinę santvarką), jo mastas ir turėtas tautos palaikymas leidžia teigti, būtent partizaninio judėjimo vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia. Padarę išvadą, kad Lietuvos partizanai buvo kombatantai, teisėti karo veiksmų dalyviai tarptautinės ginkluoto konflikto teisės požiūriu, turime išnagrinėti, kaip reikėtų vertinti agentų smogikų veiksmus pagal šios teisės kriterijus. Apibendrinant galima teigti, kad agentų smogikų taikyti kovos metodai laikytini apgaule tarptautinės ginkluoto konflikto teisės požiūriu, o kadangi apgaulė tarptautinėje teisėje yra draudžiama, ją taikantys asmenys laikytini darančiais karo nusikaltimą, t. y. veiką, pažeidžiančią karo įstatymus bei papročius, už kurią kyla atsakomybė ir pagal tarptautinės, ir pagal nacionalinės teisės normas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.