Straipsnyje siekiama nušviesti 1942 m. gegužės 19–20 d. įvykius Lietuvos generalinėje srityje (tuometinėse Švenčionių ir Svyrių apskrityse): sovietinių partizanų įvykdytą provokacinę akciją – vokiečių pareigūnų nužudymą – ir atsakomąją „keršto akciją“ – civilių gyventojų masines žudynes. Šios žudynės buvo skaudus lietuvių ir lenkų tautinius santykius komplikavęs įvykis, nes „keršto akcijos“ aukos buvo daugiausia lenkai, o ją vykdant dalyvavo lietuvių policija ir lietuviškosios savivaldos administracijos pareigūnai. Lietuvos istoriografijoje žudynės beveik nėra detaliau tyrinėtos ir nėra žinomos Lietuvos visuomenei. Žudynių istoriją daugiausia tyrinėjo lenkų autoriai, tačiau jų pateiktas istorijos naratyvas yra politizuotas, jame nemažai propagandinių teiginių, įvairių spekuliacijų. Šiame straipsnyje nušviečiami kai kurie žudynių istorijos diskusiniai klausimai ar jų aspektai: koks buvo realus žudynių mastas (aukų skaičius), kur vyko žudynės (jų vietos), kas buvo svarbiausi žudynių vykdytojai, kokiais principais (kriterijais) vadovautasi vykdant aukų atranką „keršto akcijai“, kas tapo žudynių aukomis ir kt. Žlungant (sužlugus) „žaibo karo“ planams, „keršto akcija“ vykdyta siekiant atgrasyti gyventojus nuo pasipriešinimo, įbauginti juos, sukelti jiems psichologinį šoką. Be to, straipsnyje keliama versija, kad tiek aukų, kiek buvo paskelbta vokiečių okupacinės valdžios ir ypač lenkiškuose šaltiniuose, realiai nebuvo. Žudynių aukų skaičius buvo didinamas (išpučiamas) ir panaudojamas propagandos tikslams.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.