Nuo susiskaldymo iki solidarumo: Latvijos pabėgėliai, Latvijos centrinė taryba ir tautinė tapatybė tremtyje po 1945 m.

Santrauka

Baltijos šalių tremtinių bendruomenių solidarumas po Antrojo pasaulinio karo nebuvo savaiminė bendros tautinės tapatybės pasekmė, bet atsirado dėl istorinių traumų ir tremties aplinkybių. Sovietų režimo sunaikinta pilietinė visuomenė ir įtampa dėl tremties skatino latvių, lietuvių ir estų vienybę, nepaisant vidinių susiskaldymų. Ypač gilų susiskaldymą teko įveikti latviams. Latvių tautinė savimonė, išaugusi iš susiskaldžiusios regioninės ir kultūrinės praeities, susiformavo vėliau nei lietuvių. Politinius nesutarimus nepriklausomybės laikotarpiu po 1918 m. stiprino dėl kolaboravimo ir pasipriešinimo karo metu iškilę klausimai.

1944 m. sovietų reokupacija paskatino masinius bėgimus, o pabėgėliai iš Latvijos ir Estijos buvo perkeliami jūra per vokiečių surengtą evakuaciją. Pokario perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Baltijos šalių pabėgėliai prašė Vakarus apsaugoti nuo sovietų repatriacijos, taip sustiprindami etninį solidarumą. Latvijos tremtiniai steigė savivaldos institucijas, mokyklas ir kultūrines organizacijas, skatindami stipresnį nei iki tol solidarumo jausmą tremtyje.

Nepaisant stiprėjančios vienybės, karo metu politiniai nesutarimai išliko. Kaip pavyzdys pateikiama 1943 m. įkurta Latvijos centrinė taryba (LCP), siekusi atkurti nepriklausomybę, kurią naciai slopino, o su vokiečių okupantais bendradarbiavę Latvijos pareigūnai tvirtino, esą jie veikia „tautos labui“. Šie ginčai persikėlė į tremtį, sukeldami aršias diskusijas dėl lojalumo ir teisėtumo. Tačiau ilgainiui nuolatinės sovietų okupacijos realybė paskatino buvusius ideologinius priešininkus pirmenybę teikti vieningam frontui, o ne praeities konfliktams. Šis selektyvios istorinės atminties procesas buvo labai svarbus formuojant darnią latvių tremtinių tapatybę.