Prasidėjus sovietų-nacių karui ir vokiečiams užėmus Lietuvos teritoriją iš pradžių valstybingumą manyta atkurti pasinaudojus karo padėtimi, tačiau greitai nusivilta ir suvokta, jog lietuvių ir nacių logika Lietuvos valstybingumo atžvilgiu gerokai skyrėsi. Ilgainiui naciai ėmė net drausti viešai kalbėti apie Lietuvos valstybingumą bei diskutuoti dėl būsimos Lietuvos santvarkos modelių. Taigi Vokietijai neatlikus lietuvių planuoto tilto į savarankiškumą vaidmens, o legalią spaudą prižiūrint vokiečių ir lietuvių cenzūrai diskusijos apie valstybingumą ir būsimą Lietuvos viziją nusikėlė į privačius pokalbius ir, žinoma, vis gausėjančią nelegalią pogrindžio spaudą.
Šio straipsnio tikslas – pristatyti įvairių pogrindinių periodinių leidinių, sykiu ir ideologinių stovyklų projektuotas Lietuvos vizijas bei būdus valstybingumui pasiekti, nes iki šiol istoriografijoje tėra keli daugiau aprašomojo pobūdžio tekstai, atpasakojantys anų tekstų mintis; tiesa, juose nusakomos tekstų autorių ideologinės stovyklos, bet nesiimama plačiau komentuoti anuometinių tekstų turinio. Mėgindami spręsti šią problemą kelsime keletą uždavinių: išanalizuoti, kaip tam tikros ideologinės orientacijos veikė būsimos Lietuvos vaizdinį, kokios aspiracijos pateikiamos bandant jį įgyvendinti: kam tenka priešo vaidmuo, kas pasirenkamas sąjungininku, kokia turi būti gyventojų elgsena, kaip jie turi reaguoti į esamą tvarką, kokie numatomi santykiai su kaimynais, ar svarstomas (ir kaip) mažumų klausimas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.