Baltijos šalių perkeltieji asmenys Šiaurės Vokietijoje: Liubeko ir Flensburgo atvejis

Santrauka

Vokietijoje perkeltųjų asmenų – dipukų (DP) istorija plačiai tyrinėjama nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, daugiausia dėmesio skiriant žydų, lenkų ir sovietų perkeltiesiems asmenims. Tačiau unikaliai Baltijos šalių – estų, latvių ir lietuvių – patirčiai Vokietijoje skiriama nedaug dėmesio. Šiame straipsnyje, remiantis vietos archyviniais šaltiniais ir Latvijos perkeltųjų asmenų stovyklų laikraščiais, nagrinėjama Baltijos šalių perkeltųjų asmenų istorija Šiaurės Vokietijoje, ypač Liubeko ir Flensburgo miestuose.

Kadangi Liubekas buvo pasienyje tarp britų ir sovietų okupacinių zonų, jis tapo pagrindiniu pabėgėlių centru. Iki 1945 m. pabaigos mieste gyveno apie 11 tūkst. 580 Baltijos šalių pabėgėlių – didelė dalis iš 53 tūkst. 800 Baltijos šalių perkeltųjų asmenų britų okupacinėje zonoje. Daugelis Baltijos šalių DP iš pradžių buvo apgyvendinti privačiuose būstuose, bet vėliau perkelti į DP stovyklas. Flensburge gyveno kiek mažiau, bet gana gausiai Baltijos šalių perkeltųjų asmenų. Čia 1945 m. buvo užregistruoti 1 254 latviai, 928 estai ir 784 lietuviai.

Gyvenimo sąlygos DP stovyklose buvo labai įvairios. Kai kuriose stovyklose buvo tinkama gyvenamoji vieta, o kitos buvo perpildytos ir jose trūko elementarių sanitarinių sąlygų. Ilgainiui valdžios institucijos bandė stovyklas suskirtstyti pagal tautybę. Daugelis Baltijos šalių DP įsitraukė į kultūrinę ir švietėjišką veiklą, kūrė savo mokyklas, laikraščius ir institucijas.

Baltijos šalių perkeltieji asmenys dėl kultūrinių panašumų apskritai buvo vertinami palankiau nei kitos DP grupės, pavyzdžiui, lenkų ar sovietų DP. Tačiau kilo įtampa dėl apgyvendinimo vietų trūkumo ir priverstinio vokiečių turto konfiskavimo perkeltųjų asmenų apgyvendinimui.

Baltijos šalių perkeltieji asmenys Liubeke dalyvavo aktyvioje kultūrinėje veikloje, įskaitant teatro spektaklius, chorus ir sporto renginius. DP laikraščiai atliko svarbų vaidmenį palaikant nacionalinį identitetą ir bendravimą.

1950 m. perkeltųjų asmenų stovyklas perdavus Vokietijos administracijai, likusieji perkeltieji asmenys buvo perkvalifikuoti į „benamius užsieniečius“. Vaikai privalėjo lankyti vokiškas mokyklas, o siekiant palengvinti įsidarbinimą buvo sukurtos profesinio mokymo programos. Paskutinė DP stovykla Šlėzvige-Holšteine buvo uždaryta 1966 m., ir taip baigėsi viena epocha.