Tam, kad potencialioji kalbos reikšmė derėtų su fundamentaliausia šiuolaikine kalbos koncepcija, bylojančia, kad kalba yra reikšmės potencialas, ją reikia atitinkamai interpretuoti ir aprašyti funkcinės kalbos teorijos terminais. Iki šiol tebuvo paaiškintas potencialiosios kalbos reikšmės išsivystymas, o jos turinys nebuvo reziumuotas. Buvo tariama, kad potencialioji kalbos reikšmė egzistuoja ne tik stabiliuose makro vienetuose, bet ir žodyje, tik šioje sferoje ji nebuvo aprašyta. Iš dalies šis straipsnis yra skiriamas potencialiosios kalbos reikšmės žodyje ir standartinių formų tekstuose aprašymui.
Analizuojant žodžių apibrėžimus šiuolaikiniuose Oksfordo žodynuose, buvo pastebėta, kad stilistinė žodžio vertė yra dviejų rūšių - emotyvinė-vertinamoji ir kontekstinė. Nediskriminuotai, vartojant terminus, visos šios ir dargi figuratyvinės žodžio reikšmės vadinamos konotacija. Bet konotacija - tai periferinė žodžio reikšmė, susijusi su individualiom asociacijom, o kontekstinė ir vertinamoji reikšmės yra tolygios pagrindinei žodžio reikšmei ir potencialiai gali objektyviai liudyti žodžio vartojimo tikslumą ir kalbančiojo raštingumą, korektiškumą ir kultūrą apskritai. Remiantis žymių autorių pastabomis dėl termino ‘konotacija’, yra siūloma ši terminą palikti interpretavimo praktikai, o ekstralingvistinius reikšmės aspektus, tokius kaip kontekstinės, vertinamosios ir tradicinės reikšmės, kurios gali objektyviai identifikuoti kalbą ir kalbantįjį, vadinti potencialiąja kalbos reikšme. Potencialiosios kalbos reikšmės turinį sudaro kontekstinės, vertinamosios, konvencionalios ir tradicinės reikšmės, susiję su istoriniu, sociokultūriniu ir sociolingvistiniu kalbos ir visuomenės paveldu.