Knygotyros (bibliologijos) pagrindinės kategorijos keitėsi bėgant laikui kartu su mokslo evoliucija ir pagal įvairiais laikotarpiais skirtingoms mokykloms būdingas tyrimo perspektyvas. Dėl chronologijos ir reikšmingumo pirmąja knygotyroje laikoma istorinė žiūra. Bibliologija, tuo laiku dažniausiai vadinta bibliografija, gimė kaip istorijos mokslas (Joachimas Lelewelis, vienas jo atstovų) ir toliau tokia yra, nors šiuo metu jos apimtis kur kas platesnė negu pagalbinės istorijos disciplinos. Istorinė mokykla labai artimai susijusi su filologijos mokykla. Pastarajai knygos reikšmė yra jos gebėjimas išlaikyti kalbą ir raštą.
Tačiau knyga yra ir visuomeninis reiškinys. Todėl knygotyroje, kaip ir kituose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, sėkmingai naudojamos tokios tyrimo sąvokos kaip knyga visuomenėje ir socialinės knygos funkcijos. Plati formulės knyga ir visuomenė aprėptis daugeliui autorių leido išskirti tokią nepriklausomą mokslinę discipliną kaip knygos sociologija (bibliosociologija). Skirtingais raidos etapais pasaulinėje knygotyroje atsirado knygos psichologijos (bibliopsichologijos) ir knygos pedagogikos dalys. Jose bibliologinės problemos svarstomos atsižvelgiant į knygos ir žmonių santykius bei edukacines knygos funkcijas.
Viena iš įtakingiausių pastarųjų dešimtmečių koncepcijų, vadinamoji funkcinė knygotyra (Karol Głombiowski, 1970), išaugo iš sociologinio pamato. Jos ėsmė ta, kad tuo pat metu atsižvelgiama į du veiksnius – knygą ir knygos pasaulį. Jie suvokiami ne tik kaip istoriniai ar socialiniai faktai, bet ir kaip nuolatinio tarpasmeninės ir visuomeninės komunikacijos proceso raiška, kaip knygos potencialaus ar realaus vaidmens įgyvendinimas. Funkcinė koncepcija knygotyroje sutampa su informacijos ir komunikacijos teorijomis, kurios labiau negu kada nors anksčiau leido sutelkti dėmesį į knygos kaip informacijos įrašymo priemonės ir komunikacijos įrankio požymius.
Šiuo atveju svarbiausi yra Paulio Otlet (1934) ir Robert’o Estivals’o (1987) teoriniai konstruktai. P. Otlet bibliologiją tapatina su dokumentotyra, suvokdamas ją kaip platų universalų mokslą, tiriantį bet kokius dokumentus ir jų funkcionavimą. Bibliologijos dalykas – dokumentuota esybė („l’être documenté”) – turi lemiamos reikšmės visiems kitiems mokslams, nagrinėjantiems dokumentus (pavyzdžiui, knygas, periodinius leidinius, visokius scripta). R. Estivals savo ruožtu pagrindė kelią bibliologijai kaip mokslui apie rašytinę komunikaciją (la science de la communication écrite) suprasti.
Ilgainiui bibliologijos tyrimų kultūrinis aspektas susigrąžino svarbą ir vertę. Išties nuo XIX a. pabaigos daugelio šalių humanitarinėje literatūroje knygos, spaudos, bibliotekos, skaitybos savokos buvo neatsiejamos nuo žodžio kultūra. Knygos kultūros sąvokos reikšmė nustatant knygotyros tapatybę siejama su jos potencialu sujungti visus materialius ir dvasinius knygos aspektus, jos naudingumu ir istorinei bibiologijai, ir šiuolaikinio knygos pasaulio apibūdinimui.
Knygos kultūros kaip pagrindinės šiuolaikinės bibliologijos paradigmos naudingumą patvirtina daugybės giminingų savokų atsiradimas tarptautiniuose humanitarų veikaluose. Juose randame tokias sąvokas kaip rašto kultūra, spaudos kultūra, poligrafijos kultūra, leidybos kultūra, bibliografijos kultūra (įskaitant literatūros istoriografiją), bibliotekų kultūra ir skaitymo kultūra. Pastarosios dvi sąvokos paprastai vartojamos kultūros istorijoje, bet jos pasitaiko ir bibliologijoje, sociologijoje bei literatūros moksle.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.