RYTŲ EUROPOS KNYGOTYROS BRUOŽAI IR NACIONALINIŲ MOKYKLŲ KŪRIMASIS PRIEŠ ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ

Santrauka

Uniwersytet Wrocùawski, Instytut Informacji Naukowej i Bibliotekoznawstwa
Pl. Uniwersytecki 9/13, 50-137 Wrocùaw, Poland
E-mail: kmigon@liber.ibi.uni.wroc.pl

Knygotyra kaip savarankiška mokslo disciplina Rytų Europoje pasirodė XIX amžiaus pradžioje. Ji rutuliojosi iš bibliografijos, literatūros istorijos, redaktorių, knygų prekiautojų bei bibliotekų patirties ir tenkino švietimo poreikius. Tolesnį jos augimą spartino knygų pasaulio plėtra, knygos kultūros institucinis ir profesinis augimas, bibliologinių studijų įvairiopos naudos supratimas. Pastaroji siejosi su mokslo, idėjų raidos, socialinių ir politinių santykių sritimis.
Iš pradžių teoriniai Rytų Europos knygotyros pagrindai rėmėsi Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, gyvavusiomis koncepcijomis. Tačiau vėliau Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, o netrukus ir kitose šalyse atsirado originalios knygotyros koncepcijos ir specialūs tyrimo metodai.
Kadangi Rytų Europos knygos kultūra daugiausia buvo bendras paveldas, taip pat dėl bendros istorinės ir kalbinės patirties, religinės situacijos ir gana pastovių mokslo idėjų mainų visoms šio regiono šalims būdingas tam tikras knygos ir knygotyros mokslo idėjų bendrumas. Vis dėlto vietinės sąlygos, skirtingos knygos studijų tradicijos, nevienoda ideologijos ir politikos įtaka, mokslo bendruomenių potencialo netolygumas ir disciplinos pripažinimo laipsnis taip pat paliko aiškų pėdsaką. Dėl to atsirado įvairios tyrimų paradigmos, skirtingi knygotyros tyrimų aspektai, išsiplėtojo nemaža mokslo mokyklų.
Robert’as Estivals’is į mokslotyrą įtraukė nacionalinių mokslo mokyklų sąvoką. Enciklopedijoje Les sciences de l’écrit (1993) jis rašė: „Prancūziškoji bibliologijos mokykla šalia belgiškosios, lenkiškosios ir šveicariškosios yra, be abejo, pati svarbiausia. Jos labai nepanašios į anglų saksų mokyklą, kuriai būdinga sulieti bibliografiją ir bibliologiją, tad galima kalbėti apie kontinentinę bibliologijos mokyklą, skirtingą nuo Anglijos ir Šiaurės Amerikos koncepcijų“. Nacionalinių mokyklų esmė dažniausiai išryškėja iš daugelio akivaizdžių požymių, įtikinamų faktų ir liudijimų, tačiau išskiriant mokyklas pasireiškia ir tam tikras subjektyvumas. Taigi tik pasvėrus nuostatas ir nusiteikimus, suformuluojami tam tikri apibrėžimai. Be to, mokslo mokyklų suvokimas skiriasi pagal stebėtojo padėtį – ar jis stebi mokyklą iš vidaus kaip jos atstovas ir gynėjas, ar iš išorės. Pirmuoju atveju linkstama pabrėžti fundamentalių tam tikros disciplinos ar tyrimų krypties sampratų skirtumus. Dėl to mokykloms identifikuoti naudojami skirtingi kriterijai (pavyzdžiui, siauros temos, įtakingi asmenys ar institucijos) ir atrodo, kad mokyklų daugėja. Antruoju atveju vyrauja apibendrinimo, platesnio erdvinio ir chronologinio masto sintezės tendencijos.
Rytų Europos nacionalinių mokslo mokyklų plėtros proveržis įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, kai susikūrė (ar atsikūrė) nepriklausomos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekoslovakija), ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai 1991 m. Baltijos valstybės, Baltarusija ir Ukraina tapo nepriklausomos. Tuo laikotarpiu visose buvusio komunistinio bloko šalyse įvyko esminių politinių ir socialinių pokyčių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Rytų Europos šalių knygotyrą apibūdina šie bruožai: dėmesys telkiamas į savo nacionalinės kultūros istoriją ir dabartį, kaip platesnių bibliologinių studijų sudedamąją dalį; intensyvus teorinis knygos kaip komunikacijos priemonės ir kultūros veiksnio, tyrimas; konstruojama daug ir įvairių teorinių ir metodologinių bibliologijos modelių; atliekami platūs istoriniai knygos kultūros istorijos tyrimai; mezgami glaudūs ryšiai tarp bibliologijos studijų ir kitų disciplinų, bibliologijos teorija ir istorija taikoma formuojant šiuolaikinę knygos sistemą.