Lietuvos mokslo kontekste muzeologijos problema nėra gvildenta. Lietuvoje nekuriamos muzeologijos teorijos ir neanalizuojamos sukurtos svetur. Tik 1991 m. Alvydas Jokubaitis glaustai aptarė šio mokslo raidą pasaulyje (be Lietuvos konteksto) ir įvertino šiuolaikinio Vakarų muzeologo Zbyneko Z. Stransky muzeologijos teoriją kaip moksliškiausią. 2002 m. Žygintas Būčys pastebėjo muzeologijos, kaip akademinės disciplinos ir muziejininko profesijos santykio, paradoksą: daugelis muziejininkų mieliau „tapatinasi" su istorijos, archeologijos ar kitomis disciplinomis negu su „silpnomis muzeologijos pozicijomis". Tais pačiais metais Birutė Salatkienė pateikė konspektyvų požiūrį į muzeologiją. Ji manė, kad muzeologijos tyrinėjimo sritys yra muziejų organizavimas, jų sistemos kūrimas, veikla, visuomeninė ir kultūrinė reikšmė.
Muzeologijos pobūdžio Lietuvoje įžvalgos, atskleidus jos sąlytį su kitais mokslais, gali praplėsti Lietuvos mokslo istorijos laukus.
Tokių įžvalgų siekiama analitiškai tiriant ir apibūdinant pagrindinius muzeologijos raidos Lietuvoje aspektus: sampratas, tyrinėjimus, literatūrą, studijas, taip pat atsižvelgiant į šiuolaikinių Vakarų muzeologų, ypač Friedricho Waidacherio, muzeologijos teorijas, šio mokslo visuotinės raidos tendencijas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.