Straipsnyje aptariama rezultatinės antrinės predikacijos sąvoka, atskiriami tikrieji rezultatyvai nuo tariamųjų rezultatyvų. Pastarieji neturi vieno iš esminių rezultatyvų bruožų – priežastinio santykio tarp pirminės ir antrinės predikacijos ir todėl priskiriami nagrinėjamo reiškinio periferijai. Toliau pristatomi rezultatyvų raiškos būdai lietuvių, rusų ir lenkų kalbose, aptariama šių raiškos būdų distribucija ir pateikiamas jos paaiškinimas. Daroma išvada, kad nors lietuvių kalbos rezultatyvai ir turi panašumų su kaimyninių slavų kalbų rezultatyvais, jų raišką lemia kitokie semantiniai veiksniai. Straipsnyje nevengiama remtis ir kitų kalbų duomenimis.