Veiksmažodžių išvestiniai kamienai ir priešdėlinių veiksmažodžių semantika ankstyvuosiuose lietuviškuose tekstuose
Straipsnyje aptariama senojoje lietuvių kalboje vyraujanti priešdėlinė veiksmažodžių daryba, remiantis apie 110 pirminių veiksmažodžių ir apie 460 jų darinių, paliudytų Baltramiejaus Vilento Evangelijose ir epistolose (ViE) ir Katekizme (ViC), korpusu bei papildomais duomenimis iš kitų Prūsijos senųjų lietuvių kalbos šaltinių iki 1600 m.
Lyginant išvestinius veiksmažodžius su senosios lietuvių kalbos tekstuose pasitaikančiomis jų pamatinėmis formomis, nustatyti kartu vykstantys morfologiniai ir semantiniai pokyčiai. Atkreiptas dėmesys į morfologinius ir semantinius pokyčius: teliniai veiksmažodžiai išvedami iš atelinių pamatinių formų, pavyzdžiui, be infinityvinių formantų -ė- ir -o-, kaip giedoti → pragysti, arba įvyksta balsių kaita, pvz., šaukti → prašukti. Remiantis teliškumo kaita, išvestinius veiksmažodžius galima klasifikuoti į akcionalines klases (pvz., ingresyviniai / momentiniai, delimitatyviniai veiksmažodžiai). Teliškieji ingresyviniai / momentiniai dariniai taip pat turi nosinį infiksą arba -st- formantą esamajame laike.
Šiame straipsnyje parodyta, kad nepriešdėliniai ingresyvinės ar momentinės reikšmės gysti tipo veiksmažodžiai seniausiuose lietuvių kalbos tekstuose pasitaiko itin retai ir juos geriau vertinti kaip vėlesnius pragysti darinius iš priešdėlinių formų, t. y. pragysti → gysti (įvyksta deprefiksacija). Panašiai ir išvestinis tipas pragiedoti senosios lietuvių kalbos tekstuose yra retas, nes šios semantinės klasės dariniuose prefiksaciją dažniausiai lydi infinityvinių kamienų trumpinimas, dėl to susidaro forma pragysti, nors pasitaiko ir tipas pragiedoti. Tai lėmė, kad išvestiniai ir pamatiniai veiksmažodžiai formaliai suskirstyti į du naujus modelius, panašius į degti → sudegti, ir šie du nauji modeliai rodo tik paprastą prefiksaciją: gysti → pragysti ir giedoti → pragiedoti.