Straipsnyje analizuojamos gimnazistų kalbinės nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu remiantis 2023–2024 mokslo metais Lietuvos mokyklose atlikto tyrimo kiekybiniais duomenimis – mokinių atsakymais apie kalbines nuostatas dėl lietuvių kalbos. Tyrimo klausimynu, paremtu etnolingvistinio gyvybingumo teorija, siekta ištirti, kokiomis nuostatomis grindžiamos jaunimo kalbinės preferencijos, aptarti tendencijas, kaip kinta kolektyvinė kalbinė tapatybė, veikiama įtampos tarp pragmatinės vertės ir emocinio ryšio su kalba ašių. Gimnazistų požiūris į lietuvių kalbą pagal kalbos gyvybingumo kriterijus tiriamas keliais pjūviais: lietuvių kalbos galių ir lietuvių kalbos pragmatinės vertės ir statuso. Tyrimo rezultatai rodo, kad lietuvių kalbos mokėjimas turi žemesnę pragmatinę vertę, bet aukštesnį socialinį statusą visuomenėje – taisyklinga lietuvių kalba tradiciškai siejama su aukštesniu išsilavinimu. Požiūris į kalbos išteklius, pasitikėjimo savo kalba lygmuo pirmiausia lemia ir pačios kalbos kaitą ir kalbos vartojimo polinkius. Iš visų tirtų kalbinių nuostatų lietuvių kalba mažiausiai teigiamai vertinama šiuolaikiškumo, gyvybingumo aspektu. Dauguma gimnazistų teigia, kad geriausiai save išreiškia lietuviškai, tačiau mažiau nei pusė mano, kad lietuvių kalba yra šiuolaikiška ir gyvybinga. Stipriausias teigiamas nuostatas lietuvių kalbos atžvilgiu gimnazistai teigia vertindami lietuvių kalbą kaip gražią kalbą. Rezultatų analizė patvirtina lietuvių kalbos ir krašto tarmės vertinimo ryšį. Estetinis, intuityvus lietuvių kalbos ir krašto tarmės vertinimas rodo emocinį santykį ir su kalba, ir su etnine bendruomene.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.