Stasė Mičelytė1, Bronius Domža2, Darius Šilinis1, Egidijus Gatelis1
1 Vilniaus miesto universitetinės ligoninės
Urologijos skyrius,
Antakalnio g. 57, LT-10204 Vilnius
El paštas: vsivmul@takas.lt
2 Vilniaus universiteto
Akušerijos-ginekologijos klinika,
Antakalnio g. 57, LT-10207 Vilnius
Įvadas / tikslas
Pūslinė makšties fistulė (PMF) – dažniausiai antrinė ir jatrogeninė komplikacija. Remdamiesi ligos istorijomis ir asmenine patirtimi, retrospektyviai išanalizavome per 35 metus gydytas pūslines makšties fistules. Kartu pateikiame trumpą istorinės bei šiuolaikinės literatūros apžvalgą.
Ligoniai ir metodai
Į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę 1969–2004 m. pateko 51 moteris, kuriai susidarė pūslinė makšties fistulė. Iš jų 46 (90% moterims) fistulė atsivėrė po histerektomijos 1–14 pooperacinę dieną. Visos ligonės skundėsi daliniu ar visišku šlapimo nelaikymu. Šlapimo pūslė drenuota Foley kateteriu. Atlikti įprasti urologiniai, ginekologiniai ir klinikiniai tyrimai. Skirti antibiotikai. Fistulės kraštų elektrokoaguliaciją atlikome 13, o atvirąsias transvaginalines, transvezikines ir transabdominalines operacijas (65 kartus) – 47 ligonėms, iš jų devynioms – 18 pakartotinių antrinių.
Rezultatai
Nė viena fistulė neužgijo savaime; 4 (iš 13) užgijo po transvezikinės elektrokoaguliacijos ir 45 (iš 47) – po atvirųjų operacijų. Pasveiko (išgijo) 96% ligonių. Dviejų (4%) ligonių gydymas buvo neveiksmingas.
Išvados
Makšties pūslinė fistulė – retai pasitaikanti komplikacija; per 35 metus gydėme tik 51 tokią ligonę, iš jų 34 buvo atsiųstos iš kitų ligoninių. Histerektomija – dažniausia (90%) šios fistulės priežastis. Dalį mažų fistulių užgydo endovezikinė jų kraštų elektrokoaguliacija. Dažniausiai pasirinktinas vaginalinis operacinis fistulės užgydymo būdas, dalyvaujant urologui ir ginekologui.
Reikšminiai žodžiai: pūslinė makšties fistulė, priežastys ir mechanizmas, diagnostika, gydymas, priežiūros ypatumai
Vesicovaginal fistulas: 35 years of clinical experience
Stasė Mičelytė1, Bronius Domža2, Darius Šilinis1, Egidijus Gatelis1
1 Vilnius University Hospital, Department of Urology,
Antakalnio strg. 57, LT-10204 Vilnius, Lithuania
E-mail: vsivmul@takas.lt
2 Vilnius University Hospital,
Clinic of Obstetric and Gynaecology,
Antakalnio str. 57, LT-10207 Vilnius, Lithuania
Background / objective
Vesico-vaginal fistula (VVF) is mostly a secondary and often yatrogenic postoperative complication. Based on case histories and mostly on our experience, we have made a retrospective analysis with a brief summary of historical and modern literature.
Patients and methods
There were 51 patients with VVF admitted to Vilnius Cty University Hospital Urological Department in 1969–2004. In 46 (90%) VVF opened after hysterectomy on 1–14 postoperative day. All (51) suffered from partial or complete urine leakage. Urinary blader was drained with a Foley catheter. Routine urological, gynaecological and common clinical analyses were made. Antibiotics were prescribed. Electrocoagulation of small and fresh fistula edges was performed in 13 cases, open transvaginal and transabdominal operations were made for 47 patients (65 times), in 9 of them 18 were repeated operations.
Results
No one of the VVF closed after conservative treatment. Four from 13 closed after transvesical electrocoagulation and 45 from 47 after open operations. Totally VVF closed in 96% of patients. In 2 cases the treatment was unsuccessful.
Conclusions
VVF is a rare complication: during 35 years we treated only 51 patients, in 17 of them VVF opened after procedures in our hospital and 34 elsewhere. In 90% the reason for VVF was hysterectomy. Part of small fistulas can be closed by endovesical electrocoagulation of fistula edges. In most cases vaginal approach for closuring VVF must be chosen with both the urologist and gynaecologist participating in the operation.
Keywords: vesico-vaginal fistula, VVF, etiology, diagnostics, treatment, care