Sentikių bažnyčia Lietuvoje (1918–1926): parapijų atsikūrimas ir jų pripažinimas, Bažnyčios įteisinimas ir autonomijos problemos
Straipsniai
Grigorijus Potašenko
Vilniaus universitetas
Publikuota 2020-12-28
https://doi.org/10.15388/LIS.2020.46.3
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

sentikiai
Lietuva
parapijų pripažinimas
Sentikių bažnyčia
religinė autonomija

Kaip cituoti

Potašenko, G. (2020) “Sentikių bažnyčia Lietuvoje (1918–1926): parapijų atsikūrimas ir jų pripažinimas, Bažnyčios įteisinimas ir autonomijos problemos”, Lietuvos istorijos studijos, 46, pp. 43–66. doi:10.15388/LIS.2020.46.3.

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – nuodugniau panagrinėti sentikių parapijų atsikūrimą ir jų pripažinimą tarpukario Lietuvos ribose (be Vilniaus krašto) 1918–1923 m., taip pat paanalizuoti LSB įteisinimą ir religinės autonomijos praktinio įtvirtinimo problemas 1923–1926 m. Tyrimas paremtas daugiausia naujais archyvų duomenimis, taip pat šios temos Lietuvos ir iš dalies užsienio istoriografijos analize bei interpretacija. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad keliomis bangomis vykusi sentikių masinė repatriacija iš Sovietų Rusijos 1918 m. pavasarį–1922 m. nemaža dalimi paaiškina, kodėl tada Lietuvoje gana lėtai vyko ir užsitęsė daugelio jų parapijų atsikūrimas, o dėl to vėlavo ir daugelio jų oficialus pripažinimas VRM. 1922 m. sukūrus SCT, LSB buvo įteisinta, remiantis vyriausybės 1923 m. gegužės 20 d. patvirtintomis Laikinomis taisyklėmis. Tačiau, nepaisant lygiateisiškumo retorikos, 1923–1926 m. valdžia praktikoje pažeisdavo LSB savarankiškumą, filtravo SCT narius, prižiūrėjo ir vis daugiau siekė kontroliuoti Tarybos veiklą. Vyriausybė ir VRM ėmėsi riboti religines ir socialines Bažnyčios ir nemažos dalies sentikių dvasininkų teises.

PDF
HTML

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.