„Naujasis žmogus“ iki pareikalavimo: mokinys vėlyvojo sovietmečio (1964–1988 m.) Lietuvos mokyklose*
Straipsnyje pristatomas socioistorinis tyrimas, apimantis teorinio „naujojo žmogaus“ modelio vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1988 m.) analizę ir empirinį šiuo laikotarpiu mokyklose besimokiusių asmenų patirčių Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje (toliau – LTSR) tyrimą pasitelkiant kokybinio pusiau struktūruoto interviu metodą. Taip siekiama išanalizuoti, kaip vyko mokymo(si) ir ugdymo(si) procesas vėlyvuoju sovietmečiu lietuviakalbėse LTSR mokyklose, kokie egzistavo galimi šių patirčių skirtumai, kas buvo vadinamosios „vienijančios patirtys“, kuriančios vėlyvojo sovietmečio jaunuolių kartos mentalitetą, ir kaip tai susiję su bendra sovietine „naujojo žmogaus“ ugdymo vizija. Ieškant atsakymo į klausimą, kiek teorinio „naujojo žmogaus“ modelio yra gyvojoje atmintyje kalbant apie LTSR mokyklas vėlyvuoju sovietmečiu, pasitelkiama postrevizionistinė sovietologinė prieiga koncentruoja tyrimo lauką į pasakojimą apie tai, ką reiškė būti mokiniu sovietinėje mokykloje. Tyrime atskleista, kad oficiali kolektyvinio mokinių gyvenimo institucionalizacija mokykloje per spaliukų, pionierių ir komjaunuolių organizacijas dėl jaunuoliams nepatrauklių veiklos formų nebuvo paveiki kuriant mokyklos bendruomenę ir negebėjo atlikti vienijančio vaidmens. Vėlyvojo sovietmečio LTSR mokyklose išskirtinos keturios pagrindinės drausminimo praktikų grupės: oficialus drausminimas žodžiu ir raštu, nesankcionuotos fizinės bausmės, drausmės palaikymo praktikos bei neformalusis gėdinimas ir bauginimas. Būtent pastaroji neformali praktika buvo veiksmingiausia ir esminė mokyklinės drausmės palaikymo dalis. Šios praktikos jau mokykloje atkartojo suaugusiųjų sovietinėje erdvėje skatintas vienas kito stebėjimo ir informacijos pateikimo sovietinius piliečius drausminančioms įstaigoms modelį, o įtraukiant į kontrolę ir tėvus bei mokytojus, egzistavo horizontali kontrolės sistema. Tyrimo metu išryškėjo vėlyvojo sovietmečio LTSR mokyklose vykdyta išankstinė socialinė mokinių stratifikacija, kuri buvo nesusijusi su „naujojo žmogaus“ sovietine vizija, bet palaikė esamą LTSR visuomenės pasidalijimą. Taip mokykloje visiškai nutolta nuo etinių-moralinių „naujojo žmogaus“ ugdymo vizijų, kurios remiasi nusistovėjusio klasinio skirstymo griovimu įgalinant „naująjį žmogų“ savo gebėjimais ir darbu sukurti socialistinės visuomenės gerovę.